Išgyvenusioji

10 skyrius

- Nebijok, tai ne tavo kraujas,- tarė Mykolas stovintis šalia manęs.
- Ar tai mano darbas?- tyliai paklausiau parodydama į sudarkytus kūnus.
- Taip, bet keletas vistiek sugebėjo pasprukti. Tačiau tai aptarsime vėliau geriau eikime į vidų, nes tau tikrai reikia nusiprausti,- atsakęs į mano klausimą ištiesė man savo ranką.
Paėmusi už rankos atsistojau ir patraukėme į vidų. Ėjome tylėdami, nes bijojau, kad prakalbusi pradėsiu verkti. Mykolas palydėjo mane į kambarį ir palaukė kol nusiprausiu visą kraują. Man persirengus nuėjome į jo kabinetą, kuriame mūsų jau laukė Martynas ir Klaudijus. Pamatę, kad atėjome jų susirūpinę žvilgsniai iš karto buvo nukreipti į mane.
- Kur Gabrielius?- tyliai paklausiau prisiminusi ant grindų susmukusį vaikiną.
- Aš čia,- už mūsų pasirodė vaikinas.
- Atleisk,- tyliai atsiprašiau.
- Tave reikia surakinti, nes tu per daug pasiutusi,- tarė su šypsena veide Gabrielius,- tačiau esi kieta mergina ir mums tokių reikia,- apglėbdamas mane per pečius tarė vaikinas.
Žvigtelėjau į Martyną ir Klaudijų jie atrodė įsitempę. Bet abu nesijudino iš savo vietų, matyt, Mykolas papasakojo jiem apie mano sapną. Tai gan gerai, nes turėčiau turėti kelias dienas ramybės, o Gabrielius visai mielas, neskaitant mano pasikėsinėmų jį nužudyti.
- Kadangi visi lyderiai susirinko, galime pradėti susirinkimą apie tai kas neseniai nutiko,- nutraukė užsitęsusią tylą Mykolas,- Ieva, Gabri, sėskitės.
- Bet aš nesu lyderė,- Gabrieliui nuėjus atsisėsti tariau.
Mykolas priėjo arčiau manęs ir ištraukė už mano palaidinės paslėptus žetonus. Saugojau juos nuo tos dienos kai atėmiau iš Martyno, kad galėčiau atiduoti Vytautui.
- Visi lyderiai turi savo skiriamuosius ženklus, tavo brolio šie žetonai, turėdama juos tampi lydere,- paaiškino viską Mykolas.
- Tavo brolis tikėjo, kad tau pavyks,- įsiterpė Martynas.
- Gerai,- nenoriai sutikusi atsisėdau šalia Gabrielio.
- Kadangi sutarėm galime pradėti susirinkimą. Mūsų misija yra apsaugoti Ievą,- vis dar stovėdamas tarė Mykolas.
- Aš noriu išmokti valdyti savo galias, ar yra daugiau tokių kaip aš?- paklausiau.
- Man atrodo, kad nėra,- atsakė į mano klausimą vyras.
Man daugiau nespėjus paklausti į kambarį įsiveržė moteris.
- Jie artinasi,- susijaudinusi tarė ji.
- Martynai, pasirūpink Ieva,- greitai davė paliepimą brolis broliui.
- Supratau,- stodamasis tarė žydraakis.
Klaudijus buvo už jį greitesnis ir prie manęs pribėgęs stipriai mane apkabino, o atsitraukęs pabučiavo į lūpas.
- Saugok ją,- paliepė vaikinas Martynui.
Žydraakis pavartė akis ir ištiesė man ranką. Po persikėlimo atsidūrėme tamsioje naktyje. Pakėlusi akis į dangų pamačiau daugybę mirgančių žvaigždžių, bet mėnulio niekur nesimatė.
- Eime,- timptelėjęs mane už rankos tarė vaikinas.
Po keletos minučių ėjimo priėjome tamsų pastatą. Vos jį pasiekėme Martynas sunkiai atsiduso, bet nusitempė mane prie durų į kurias pabeldė. Ilgai mums laukti nereikėjo nes po kelių akimirkų duris pravėrė vyras su žvake rankoje.
- Martynai, čia tu?- nustebęs paklausė vyriškis.
- Taip, tai aš, Albertai,- gan ramiai atsakė vaikinas, bet šiek tiek suspaudė mano ranką.
- O kas ji?- parodydamas į mane paklausė vyras.
- Ji mano draugė ir mums reikia vietos nakvynei,- ramiu balsu atsakė vaikinas, bet jo ranka šiek tiek sudrebėjo, tad padrąsinamai spustelėjau ją.
- Bet tik vienai nakčiai,- susiraukęs tarė Albertas.
- To užteks, pone,- tyliai atsakiau.
- Koks tavo vardas, mergaite?- paklausė manęs vyriškis vesdamas mus link kambario.
- Ieva,- tyliai atsakiau.
Daugiau Albertas mūsų nebekalbino tik parodęs mums kabarį palinkėjo labos nakties. Užsidarius durims Martynas sunkiai atsiduso ir stipriai apkabino, kadangi jau buvau primiršusi savo košmarą atsakiau jam tuo pačiu.
- Kaip jautiesi?- tyliai man į plaukus sušnabždėjo vaikinas.
- Pavargusi,- taip pat tyliai atsakiau.
- Tai einam miegoti,- atsitraukdamas nuo manęs tarė Martynas.
Kurį laiką žvelgėme vienas į kitą kol neatsispyrusi priėjau arčiau jo. Vaikinas tarsi užhipnotizuotas neatitraukė žvilgsnio nuo manęs ir galiausiai pasilenkęs švelniai pabučiavo į lūpas.