Išgyvenusioji

9 skyrius

Stoviu su mokykline uniforma, tačiau nei vieno mokinio ar mokytojo nematyti, tai šiek tiek keista ir baugu. Staiga pro paradines mokyklos duris išėjo Klaudijus ir iš karto pradeda šaukti man negirdėta ir nesuprantama kalba. Man nesupratus jis parodė į kažką už manęs. Atsisukusi lengviau atsidusau, nes tai buvo tik Martynas. Tačiau šiek tiek išsigandau vienoje rankoje išvydusi jo kardą, bet tai nesulaiko manęs nuo puolimo jį apsikabinti. Tačiau staigiai sustojau nuo patirto skausmo, o pažvelgusi sau į krutinę pastebiu kardo galiuką suteptą mano krauju. Atsisukusi išvydau Robertą, o jo rankos suteptos mano krauju. Visi trys vaikinai juokiasi ir ploja vienas kitam kol aš susmukusi ant kelių klykiu.
Tas klyksmas mane pažadino net iš sapno. Tačiau klyksmas sustiprėja pamačius Martyną sėdinti visai šalia. Tai išgąsdino vaikiną ir jis išbėgo iš kambario, dingus jam mano klyksmas virto sūrom ašarom.
- Ką tu jai padarei?- išgirdau piktą Mykolo balsą artėjantį link mano kambario.
- Manau ji susapnavo blogą sapną,- bandydamas paaiškinti situaciją atsakė Martynas.
- Blogą sapną? Nuo jos klyksmo sukilo visa bazė, jie manė, kad mus puola,- dar pikčiau pradėjo kalbėti Mykolas.
Truputi pakėlusi akis pamačiau du besiginčiajančius brolius. Tačiau išvydusi Martyną man pradėjo trūkti oro ir iškilo klausimas: Kodėl aš jo bijau?. Man prieš pradedant vėl klykti pajutau dūrį į riešą.
- Atleisk, bet dabar turi nurimti,- raminamai tarė Mykolas.
- Padėk man,- vėl ašaroms kaupiantis akyse paprašiau pagalbos.
- Kas nutiko?- susirūpinęs paklausė vyras.
Nesugebėdama ištarti nei vieno žodžio tiesiog parodžiau į vis dar tarpduryje stovinti Martyną.
- Išeik,- sunkiai atsidusdamas paprašė Mykolas.
- Jei tik ji to prašo,- liūdnai tarė vaikinas ir pasišalino.
Martynui pasitraukus nuo durų pažvelgiau į jo brolį. Mykolas pavargusiomis akimis bandė suprasti kas vyksta mano galvoje, tačiau nesupratęs paklausė:
- Tai kas nutiko?
- Susapnavau košmarą, tai buvo pirmas mano sapnas per visą tą laikotarpį, kai jūs įsiveržėte į žemę,- su šiais žodžiais detaliai papasakojau visą sapną.
- Manai tai pranašingas sapnas?- po neilgo apmastymo paklausė Mykolas.
- Norėčiau, kad būtų kitaip, bet mano nuojauta kužda, kad patirsiu išdavystę,- žiūrėdama sau į pirštus atsakiau.
- Na nemanau, kad Martynas tave išduos, tu, jam per daug svarbi.
- O jeigu išduos, kas tada?- persigandusi paklausiau nekreipdama į tai kad esu svarbi jo broliui.
- Hmm,- šis klausimas privertė vyrą dar labiau susimastyti ir galiausiai jis tarė,- susitvarkyk ir ateik į mano kabinetą plačiau pasikalbėsim. Juk pameni kur jis?
Į jo klausimą atsakiau linktelėjimu. Sulaukęs teigiamo atsakymo Mykolas paliko mane vieną po savęs uždarydamas duris. Susitvarkiusi šiek tiek svaigstančia galva išėjau iš kambario ir nuėjau koridoriumi. Ėjau su noru nieko nesutikti, tačiau visur buvo sumaištis. Tad nuskubėjau link Mykolo kabineto, bet atsitrenkiau į Gabrieliu.
- Žiūrėk kur vaikštai eilini,- subarė mane net neatsigręždamas kas į jį atsitrenkė.
- Abejoju, kad esu eilinė,- timptelėjusi lyg mažas vaikas už rankovės tariau.
- Ieva, ką čia darai? Tau reikia slėptis,- kažkur mane stumdamas tarė vaikinas.
- Gabrieli, kas nutiko?- atsisukdama paklausiau.
- Aplink bazę vaikšto šnipai, tad turime tave paslėpti.
- Ne aš turiu nueiti pas Mykolą.
- Eisi slėptis ir viskas.
- Atleisk,- tyliai sušnabždėjusi atsiprašiau vaikino prie jam trenkdama.
Gabrieliui susmukus ant grindų, paėmiau jo peilį ir pradėjau galvoti dėmesio nukreipimo planą. Bėgdama link išėjimo dar pasičiupau lanką su strėlėmis. Išėjusi pro slaptą išėjimą, kaip tik atsidūriau už šnipų. Jie apžiūrinėjo pastatą, tad būtų puiki proga bent vieną nušauti. Tad įsistačiau strėlę į lanką giliai įkvėpiau ir iškvėpdama paleidau strėlę. Mano strėlė pervėrė vieną iš šnipų ir tai atkreipė jo sėbrų dėmesį.
- Ieškot manęs?- šyptelėjusi paklausiau jiems atkreipus dėmesį į mane.
- Saugokitės ji išrinktoji,- kažkuris iš šnipų parodė į mane pirštu, tad jis taip pat sulaukė strėlės.
- Ieva, geriau pasiduok ir mirsi greita neskausminga mirtimi,- išeidamas į priekį tarė jaunesnis už mane vaikinas.
- Būk prakeiktas Robertai,- piktai sušnypšdama tariau.
- O vis dar mane pameni?- artindamasis pašaipiai paklausė vaikinas.
- Kaip galėčiau pamiršti tokią šlykštynę, kuri pasinaudojo mano drauge,- jam vis artėjant atsakiau.
- Iš kur žinai, kad tai aš ja pasinaudojau. Galbūt ji pati to norėjo?- nesiliaudamas artėti paklausė jis.
Tada viskas pradėjo vykti lyg sapne. Stipriai trenkiau arčiau priėjusiam Robertui, taip išmušdama jam dantį. Jis puolė bėgti ir daugiau aš nieko nepamenu dėl aptemusios sąmonės. Iš mano tranco būsenos mane pažadino ranka ant peties. Atsigavusi pamačiau aplink save gulinčius kūnus, o aš buvau permirkusi krauju.