Įkandimas

1.

Atsisveikindama su Ana ir Mia ėjau link namų pusės. Jos buvo mano geriausios draugės. Ana buvo nedidelio ūgio, su kirpčiukais, ryžais trumpais plaukais ir mėlynomis akimis. Jos persona buvo miela ir visada juokinanti. Mia atvirkščiai buvo labai aukšta, su ilgais juodais plaukais ir šviesiai rudomis akimis. Ji buvo draugė, kuri visada apsaugodavo mus ir visada padrąsindavo.

Jau anksti vakarą žmonės užsidaro langus, užsitraukia užuolaidas ir užsirakina duris. Kai kurie bijo. Manau, kad tai kvaila. Kodėl jie bijo, jei net nežino ko jiems reikia bijoti? Tai tikrai mano protu nesuvokiama. Tonijaus miestelyje, kuriame štai aš gyvenu, pradėjo vykti keisti dalykai. Tie dalykai prasidėjo gal prieš kelis mėnesius ir iki šiol tebevyksta. Miestelyje dingsta žmonės, po to juos randa žiauriai nužudytus miške, kitų išvis negali rasti.O man paskirta komendanto valanda nuo aštuonių valandų vakaro. Man tai pati didžiausia nesąmonė. Nemanau, kad tai kas yra miške, ateis į miestą. Bet mano mama dėl manęs ir kitų jaudinasi daugiau negu dėl savęs. Kiti žmonės gyvena kaip gyvene ir į tai jokio dėmesio nekreipia. Tai tikrai labai nervina. Priešpaskutiniai metai, egzaminai prieš akis, o aš dabar turiu jaudintis dėl kažkokių nesąmoningų reiškinių.

Dabar buvo balandžio vidurys, todėl lauke apie aštuonias dar netemo. Oras buvo šiltas, pagaliau galėjau vaikščioti be striukės. Įžengus į kvartalą kuriame gyvenu pasimečiau, nes žinojau, kad grįžus gausiu bart. Pažvelgiau į laikrodį ir apstulbau, kad buvo jau pusė devynių. Paspartinau žingsnį ir bėgte pasileidau prie savo laiptinės. Mūsų kvartalas buvo nedidelis. Vien tik dviaukščiai daugiabučiai namai. Aš gyvenu antrame aukšte su savo tėvais ir vyresniąja sese.

Priėjus prie durų, tyliai jas atsirakinau. Galvojau, kad nepastebima įesiu, bet klydau. Prie durų , lyg nujausdama stovėjo visa mano šeimyna.

-Vera, kur buvai? Juk žinai, kad namuose turi būti aštuntą. - tarė mama.

-Žinau... atsiprašau, užsikalbėjau su Ana ir Mia.

-Supratau, bet pusvalandis tai labai ilgas laiko tarpas. Prašau kitą kartą grįžti ankščiau. - mama nieko nesakius apsisuko ir grįžo į virtuvę, kiti šeimos nariai taipogi apsisuko ir nuėjo žiūrėti televizoriaus. Mano sesė - Luka, į mane pažiūrėjo nesuprantamu žvilgsniu. Ji kaip ir aš buvo vidutinio ūgio tiktai iki užpakalio riestais šviesiai rudais plaukais. Va jos persona buvo tikrai labai šlykšti. Ji visiškai į mane net nepanaši, mano veidas net buvo smulkus, o jos kaip sakant išpūstas. Ji visada griaudavo mano planus ir darydavo viską, kad tik man būtų blogiau. Visada ji norėdavo būti tėvų dėmesio centre.

Mūsų butas turėjo penkis kambarius, todėl visi turėjo po savo kambarį. Manasis nebuvo didelis, tiesą sakant mažiausias, bet man tokio ir užteko. Jis buvo labai jaukus. Pusė kambario užėmė dvigulė lova, prie jos stovėjo nedidelis rašomasis stalas su kėde, kitoje kambario pusėje stovėjo spinta, kurioje buvo prigrūsta drabužių ir patalų tiek, kad vos buvo galima uždaryti. Ant sienos buvau prisikabinus visokių paveikslėlių ir savo piešinių su gamta, mišku, mylimiausiais herojais ir šiaip neaiškių paišalynių. Ant kiekvieno kampo buvo prikabintos šiltos, baltos spalvos girliandinių lempučių, tokių kurias kabina ant eglučių per Kalėdas. Jos suteikė kambariui didelį jaukumą, todėl jaučiausi čia lyg savo buveinėje, kuri atskiria mane nuo šio pasaulio.