PROLOGAS

225 20 0
                                    

-Tėti, aš noriu eit kartu.

Išlipau iš mašinos ir nuskubėjau paskui tėtį. Jis atsisuko į mane ir nusišypsojęs didele, šilta šypsena ištiesė man ranką. Įsikibau į jo delną ir bandžiau atkartoti jo žingsnius. Ėjome link miško, kur ten mūsų laukė mano dėdė. Jis buvo medžiotojas, todėl kiekvieną mėnesį, mums atiduoda  šiek tiek savo grobio. 

Pamatę dėdė, patraukėme jo link. Jis šypsojosi ir mums mojavo. Dėdė buvo storas ir pražilęs. Su barzda ir ūsais. Jis buvo apsirengęs žaliais medžiotojo drabužiais, dideliais guminiais batais, ant galvos mūvėjo žalią kepurę, už nugaros laikė milžinišką medžioklinį šautuvą.

-Sveikas. Kaip sekėsi medžioklėje?-paklausė tėtis, pasisveikindamas su dėde.

-Ech, žinok puikiai. Prieš savaitę miške radau šuniuką. Žinai, priglaudžiau. Per tą laiką padėjo sumedžiot dvigubai daugiau grobio. 

Dėdė nusijuokė ir sušvilpė.

-Ei, Mikė, ateik čionai!

Neužilgo, žaibo greičiu prie dėdės atbėgo mažas rudas šuniukas. Jis buvo iškišęs liežuvį ir apuostinėjo mus visus.

-Koks mielas.-tarė tėtis.- Jo vardas Mikė?

Dėdė ištiesę juodą plastikinį maišelį su mėsa viduje. 

 -Aha, štai imk.  

-Dėkui. Mūsų šeima tau labai dėkinga.-padėkojo tėtis.

Tuo tarpu, pamačiau, kad šuniukas prilėkė prie manęs ir atsirėmė man ant kojos, atsistodamas ant savo užpakalinių kojų. Pasirodė, kad jis šypsojosi. Paleidau tėčio ranką ir paglosčiau šunelį. Jis prie manęs trynėsi, lyg būtų mano geriausias draugas. Pajutau kaip jis lyžtelėjo mano delną. jo liežuvis buvo toks minkštas ir taip kuteno, kad nesusitvardžiau nesijuokdama. 

-Geras, Mikė.-tariau besijuokdama.

Šuniukas vartaliojosi, žaidė, kol jo veido išraiška pasikeitė. Rodės, jis pasidarė liūdnas. Mikė apuostė mano koją ir pradėjo ją laižyti. Nesupratau, kodėl jis tai daro, bet man tai nepatiko. Pasitraukiau į šoną, bet jis prilėkdavo prie manęs ir skaudžiai pradėdavo kramtyti man koją.

-Tėti, šuniukas mana kanda.-tariau, bet vos ištarus šiuos žodžius, pajutau didelį skausmą blauzdoje. Pamačiau kaip ji kraujuoja. Kraujas bėgo nesustodamas. Pajutau kaip tėtis mane stveria ir skubėdamas neša mane atgal į mašiną. Skausmas perėjo į stiprų deginimą. Degė visas kūnas. Pasidarė tamsu akyse. Tą akimirką, nieko nebeprisimenu, tik jutau žvilgsnį, kuris mane pervėrė pusiau.

ĮkandimasUnde poveștirile trăiesc. Descoperă acum