Įkandimas

5.

Atėjo ta diena kai įgyvendinsime Mios planą. Ana su Mia pasidėjo daiktus pas mane, ir palaukdamos kol sutems nupėdinome prie miško.

-Aš tikiuosi nesapnuoju? Mes tikrai tai darome? - paklausė Ana būdama visiškoje panikoje.

-Taip. - šaltai atsakė Mia.

O man beliko tik tylėti. Mes jau stovėjome prie šiurpaus miško ir žvelgėme į takelį kuris vedė į jo gilumą. Aplink jau buvo beveik sutemę. Dangus buvo pusiau violetinis, pusiau tamsiai mėlynas. Dar matėsi rusvi, saulėlydžio nudažyti, smulkūs plunksniniai debesys. Buvo tikrai gražus ir šiltas vakaras. Žvelgdama į dangų sunkiai atsikvėpiau. Norėjau taip stovėti ir į jį žiūrėti, kol absoliučiai sutems.

Mia apsisuko aplink ir apsidairė ar nėra aplinkui žmonių. Deja, buvo tuščia. Atrodė, kad esi laukymėje, kurioje niekas negyvena ir niekada negyveno.

-Na tai ką, pirmyn! - šūktelėjo Mia.

-Pala. - staiga grėbiau jai už rankos. Jei atvirai aš labai bijojau, man nepatinka tamsūs miškai ypač naktį. Galvojau, gal galėčiau ją perkalbėti, bet susitarimas buvo susitarimas. Reikia jį įgyvendinti. Mia ilgai įsižiūrėjo į mane pakėlus vieną antakį ir laukdama, ką aš pasakysiu. Aš atsistojau tiesiai, paleidau jos ranką ir išlemenau.

-Manau, reikėtų jau dabar išsitraukti prožektorius...

-Ak, tiksliai! - šūktelėjo Mia. Ji tikrai atrodė linksmai. Jai patinka paslaptys. Aš nesuprantu, kaip ji gali mėgautis tokia baugia tamsa. Juk tai taip nejauku!

-Štai, imkit! - Mia išsitraukė iš kuprinės tris vienodus prožektorius ir įkišo juos man ir Anai į rankas.

Mia pirmoji žengė žingsnį į mišką. Aš iš paskos, tik slėpiausi už jos nugaros. Pajutau, kaip Ana užsikabino už mano rankos. Ši smulkutė mergytė visa drebėjo. Aš susiraukiau iš pražūties.

-Nagi, Vera, Ana, ateikit šalia manęs man baisu. - tarė Mia, pastebėjusi, kad einame jai už nugaros.

Su Ana susižvalgėme. Jei Mia bijo, tai po galais, kaip mums jaustis?! Greitai pribėgome prie Mios. Užsikabinau jai už rankos. Dabar jautėmės saugiau. Visos buvome susikibusios.

Miškas atrodė kaip miškas. Jame buvo jau tamsu. Vos galėjai kažką įmatyti be šviesos. Ėjome vis gilyn ir gilyn. Kuo toliau, tuo darėsi nejaukiau. Su Ana susirūpinau, kai aplinkui buvo vien tik medžiai, bet Mia visiškai neparodė, kad bijo.

-Ko, tiksliai mes ieškome?- paklausė Ana.

-Manau ,įkalčių? - pareiškė Mia, net pati nežinodama. -Padarysime nuotraukų, kad buvome miške ir mums nieko neatsitiko. Nes... AŠ ANT JŪSŲ DĖJAU, JŪSŲ NĖRA, MUMS KNISA TIK PROTĄ!!! - užrėkė ji taip garsiai, kad virš mūsų tupintys paukščiai pakilo į orą, o aš su Ana krūptelėjome.

-Tyliau, tu idiote. - šnibždėdama tariau Miai ir trenkiau jai per ranką. Pasidarė beprotiškai nejauku. Žinojau, kad jos manimi nepatikėjo, tuo ką mačiau miške, bet tebūnie. Kad ir kas tai buvo, to padaro jau nebėra.

-Taip, tyliau. - sucypdama, vos neapsiašarojus sušnibždėjo Ana. - Jei pasirodys tas padaras apie kurį Vera kalbėjo? Kas tada? Ką?

Ana atrodė tikrai įtūžusiai. Mia net pasižiūrėjo į ją keistai, nes tokios išsigandusios draugės ji dar nematė. Mia prunkštelėjo.

-Tai jau tiki tuo? Ankščiau į tai tik nusispjovei, kaip ir aš. Nusiramink, Ana, jei tas padaras iš tiesų buvo, jo jau nebėra. Gi pati Vera, sakė, kad prie jos jį nušovė. - bandė nuraminti ją Mia.

-Tas padaras buvo, kodėl tu netiki? - paprieštaravau Miai. - Taip jo jau tikrai nebėra, bet jis BUVO.

-Gerai, sakykim, kad buvo. - Mia prunkštelėjo ir numojo rankomis. -Bet kam jūs bijot, jei žinot, kad jau nebėra ko bijoti?