Įkandimas

2.

Kita diena buvo siaubingai karšta. Kaip keista, balandžio mėnesį jau seniai nebuvo tokių karščių. Plaukus surišau į arklio uodegą, veido net nesidažiau, tik paryškinau blakstienas, užsivilkau baltą palaidinę ir ilgus džinsus. Taip. Ilgus džinsus. Man su jais buvo beprotiškai karštą, bet kitaip daryti negalėjau. Kai buvau maža, man įkando šuo. Iš tikro net neprisimenu, kaip tai įvyko, tik girdėjau iš tėvų pasakojimų, kad tą dieną, jie vos manęs neteko. Sakė, kad šuo buvo kažkuo užsikrėtęs ir užkrėtė mane kažkokia liga, bet gydytojams pavyko mane išgelbėti, nes parodė mane jiems laiku. Nuo to laiko liko pas mane ant blauzdos, milžiniškas įkandimo randas, kurį man gėda rodyti. Ankščiau kiti vaikai iš manęs dėl to tyčiodavosi, o dabar nors jie ir pasikeitė, nedrįstu rodyti savo kojų.

Išėjus iš savo kambario, užuodžiau viliojantį kiaušinienės aromatą. Greitai nuskubėjau į virtuvę, kol sesė ir tėtis visko nesuvalgė.  

-Vera, paskubėk, šiandien nuvešiu tave į mokyklą, man pakeliui.- tarė man tėtis.

-Oh, ačiū. Kaip netikėta.-tariau ir nusišypsojau.

Greitai dėjau į burną kiaušinienės gabaliukus ir vos pajutau jų skonį. Mama įjungė televizorių. Rodė žinias. Visi akimirką įsižiūrėjo į ekraną kai pradėjo pasakoti apie dar vieną išpuolį.

Per žinias pasakojo, kad buvo surastas kūnas moters, kuri su maža mergaite dingo prieš mėnesį. Jį rado miške, sudraskytą, o mergaitės iki šiol dar negali rasti.  Ši istorija tikrai kėlė šiurpuliukus net man.

-Prašau, jūsų visų.-prabilo mama.-Grįžkit namo ankščiau, nevaikščiokit vėlai. Maldauju man baisu.

-Viskas bus gerai, mama.-pasakiau.- Nesijaudink, mums nieko negali nutikti.