Įkandimas

4.

Iš mokyklos ėjau pėščiomis, kartu su Mia. Ana po mokyklos turėjo važiuoti į dailės pamokas, todėl likome tik dviese. Mia buvo viena iš turtingesnių miestelio gyventojų, todėl mokykloje buvo mėgiama. Bet Mia visiškai dėmesio nekreipdavo į populiariausiųjų vaikinų ir merginų kvietimus tapti draugais arba prisijungti prie jų grupės. Miai tokie žmonės nepatinka. Ji tiesiog juos ignoruoja arba kažką piktai burbteli tiesiai jiems į akis.

Eidamos nedidelio senamiesčio gatvelėmis namo stabtelėjom prie nedidukes kavinukės.

-Vera, aš noriu šaltos late.- tarė Mia apsilaižydama.

Nurijau seilę, vos kilus minčiai, kad kaip butų gera, tokią karštą dieną pasimėgauti šalta kava.

-Statysi?

Mia tik šyptelėjo ir užėjo į kavinukę, liepdama palaukti jos lauke. Kol ji užsakinėjo kavą, aš dairiausi po gatvę. Ji buvo visiškai tuščia. Ne taip kaip miesto senamiesčių. Mažo miestelio senamiestis buvo tik kelių kvartalų. Akmenimis iškloti keliai ir šaligatviai, seni pastatai, pastatyti kokiame XVII amžiuje, Iš abiejų gatvės pusių driekėsi parduotuvės, kavinės, grožio salonai ir visokių smulkmenų ir maisto krautuvės.

Staiga mano dėmesį patraukė prieš mane gatve einantis žmogus. Jis buvo už kokių keliolikos metrų. Tai buvo vaikinas. Aukštas, raumeningas, apsivilkęs baltais trumparankoviais marškinėliais, ant jų užsimetęs juodą ploną striukę, dėvėjo juodas, per kelius suplyšusias kelnes, ir baltus sportbačius. Jo plaukai buvo tamsiai rudi. Jam artėjant išryškėjo jo veido bruožai. Jo veidas buvo gražus. Ryškūs skruostikauliai, tamsiai rudos blizgančios akys, plaukai krito ant kaktos, uždengdami antakius, bet papūtus vėjui, jie išsidraikydavo ir matydavosi jo ryškūs antakiai, kurie dar labiau išgražindavo jo veidą. Jis ėjo rankas sudėjęs į kišenes, į ausis įsikišęs ausinukus. Žiūrėjo tik į žemę arba dairydavosi į kitą gatvės pusę. Susiprotėjau, kad jo niekad čia nemačiau, o miestelyje, beveik visi vieni kitus pažįsta. Bet kodėl jis man atrodo toks pažįstamas? Tos rudos akys, man jos kažkur matytos. Stovėjau nejudėdama ir nemandagiai spoksodama tiesiai į jį. O vaikinas artėjo ir artėjo kol visai buvo šalia. Praeidamas mane jis pažvelgė tiesai į mano veidą, tiesiai į akis. Pajutau kažką keisto. Jo akys mane užbūrė. Po kūną nuėjo šiurpuliukai. Dar ilgai stovėjau ir žiūrėjau į šaligatvį priešais save. Po kūną nuėjo šiurpuliukai. Tas akių kontaktas mane keistai paveikė.

Nežinau kiek laiko praėjo, kai buvau transo būsenoje, tik pamenu, kad atsipeikėjau kai Mia mane bakstelėjo.

-Apie ką galvojai?-paklausė ji duodama man kavos puodelį.

-Apie nieką. Beje ačiū.

Šyptelėjau Miai ir įsikibau jai už parankės. Gurkštelėjus šiek tiek kavos  pasijutau atsigaivinusi. Jutau kaip šalta kava eina mano stemple žemyn tiesiai į skrandį. Tas jausmas kėlė šiurpuliukus ir malonų jausmą.

-Vera, ar galiu tau kai ką pasipasakoti?

Mios veidas buvo kažkos įtartinai sunerimęs, todėl prisiverčiau sunerimti ir save.

-Kažkas atsitiko?

-Tomas. Jis...manau, kad kažkas jam atsitiko.-tarė Mia tyliu balsu.

-Tomui? Pala, iš ko sprendi?

-Nieko negirdėjau iš jo dvi savaites, o jo tėvai mane ignoruoja. Gal jie vengia manęs?

Tomas buvo Mios geriausias draugas nuo pat vaikystės, ir Miai buvo labai sunku be jo. Jis jai buvo kaip tikras mažasis broliukas. Ji turi vyresnį ir visada skusdavosi, kad norėtų mažesnio, todėl Tomą ji tokiu ir laikė.

-Keista.-nežinojau net ką ir be pridurti. –Gal jis pabėgo iš namų, juk žinai, taip dažnai atsitinka paaugliams. Pamatysi po kelių dienų jis pasirodys.