DONUTS✔

Vienas

-Tu, kvaily, ką čia išdarinėji?-Laikau jį už apykaklės ir purtau į šonus. Vaikinas spokso man į akis. -Ar tu kada nors paliksi mane ramybėje, suknistas anoreksike?!-Jaučiu kaip oda pasišiaušia. Visai neseniai radau jį laikantį mano kuprinę savo rankose. Visi žino, kad jos liesti negalima.

-Ji nukrito.-Tyliai atsako ir vis dar žvelgia į mano akis. Jo akys mėlynos, šiek tiek išplėstos, bet veidas išlikęs neutralus.

O jis tikras baltaveidis.

-Jei dar kada tave pamatysiu prie savo daiktų, užmušiu!-Surėkiu ir pakratau jį.

Jis toks lengvas ir trapus.

Netrukus kažkas sunkiai atplėšia mane nuo jo. Vaikinas suklumpa.

-Jezau,Eliza, tu jį nužudysi.-Josh laiko surakinęs mano rankas, kol aš tuo metu stebiu anoreksiką, kuris sunkiai pasikelia nuo žemės, pasiima savo kuprinę ir lekia pirmyn.

-Tegul neliečia mano daiktų.-Lengvai ištraukiu rankas iš vaikino gniaužtų. Kelias minutes spoksau į tolstančią garbaniaus nugarą, o tada pasisuku ir keliais žingsniais patraukiu pirmyn.

-Jei kam nors apie tai pasakysite, atsirūgs abiems.-Pirštų galais paliečiu grandinėlę ant kaklo. Kaip ir tikėjausi prie manęs pribėga Ninė ir šį kartą ji atrodo ne juokais išsigandusi.

Aš papurtau galvą į šonus ir patraukiu į valgyklą, kurioje sėdi visi artimiausi mano draugai.

-Sveiki.-Pasisveikinu ir gaunu didelius apkabinimus iš jų, pasiėmusi padėklą pasidedu jį ant stalo.

-O žiūrėkit anoreksikas!-Semas pradeda juoktis pamatęs, neseniai mano sutiktą rudaplaukį. Jis laikosi atstumo. Galva nunarinta. Sarkastiškai nusijuokiu. Visi aplink stalą keistai į mane pažvelgia. Pirštais sugraibau sulčių pakelį ir atsigeriu jų. Prie stalo vyro tyla. Tai ima mane nervinti.

-Kas jums yra?-Vėl juokiuosi, ne todėl, kad juokinga, o todėl, kad jie mane nervina.

-Tau iš nosies bėga kraujas, Elz.-Tyliai pasako Ninė. Aš paliečiu savo veidą ir iš ties patraukusi pirštus matau ,kaip raudonas skystis juos nudažo. Greitai prisidedu ranką prie veido ir perkėlusi kojas per suolelį nulėkiu į tualetą.
Kodėl aš niekada nejaučiu jo ant savo veido?

Pasiekusi kriauklę pasitraukiu ranką ir leidžiu kraujui varvėti per pirštus.

Tai ir vėl pasikartojo.

-Eliza.-Ninė padeda ranką ant mano nugaros. Pažvelgusi į kairę pusę matau Josh. Jis stovi atsirėmęs į sieną ir sukryžiavęs rankas po krūtine.

-Palikit mane viena.-Lemenu. Jiedu susižvalgo. Jie visada sprendžia viską kartu, bet šį kartą esu tikra, kad galvą papurtė Josh.

Sukoncentruoju dėmesį ties kraujo lašais, kurie nudažė visą kriauklę, tuo pačiu maži lašiukai aptaškė ir mano rankas. Bjauru.

Pasilenkusi nusiplaunu veidą.

-Ar tu tikrai nepersigalvosi?-Ninė paklausia. Jos balsas tylus, ji kaip visada sprendžia viską taikiai. Visai kaip jos brolis. Jie su Josh neišskiriami.

-Aš jau apsisprendžiau.-pirštų galais suimu marškinius ir juos timptelėju žemyn. Pažvelgusi į veidrodį sukoncentruoju dėmesį ties Nine. Mergina varsto mane žvilgsniu. Žinau, ji su broliu pyksta. Per tiek metų mes tapome tokie artimi, kad būčiau galvą padėjusi dėl jų. Viskas ko aš noriu, kad jie būtų laimingi. Jie mano, kad be manęs jie tokie nebebus. Aš žinau, kad viskas bus kitaip.

-Eime, netrukus prasidės pamoka-Josh pažvelgia į laikrodį ant savo rankos, o tada vėl užtraukia vilnonį megztinį ant jo. Jis papurto praktiškai baltus plaukus į šoną, kad jie šiek tiek užkristų ant akių. Jam nepatinka akių kontaktas.

-Gerai, tik man reikia pasiimti kuprinę.-Atsidūstu ir atmetu juodus plaukus atgal. Aš kaip juoda varna tarp jų, baltapūkių.

-Aš paėmiau.-Ninė ištiesia man mano juodą tašę, jos ranka virpa. Ji tokia gležna.

-Ačiū.-Pabučiuoju jos skruostą.-Ji nusišypso, o aš abu juos apsiveju rankomis.-Viskas bus gerai, visada tai atsiminkit.-Toliau šypsausi, jie linkteli ir visi trys patraukiame į pamoką.

Meluoti draugams yra viena, tačiau bėda, kad aš pati nežinau kas manęs laukia toliau. Viskas ką aš žinau, tai, kad viskas tikrai nebebus gerai.

Jaučiuosi baisi melagė ramindama juos.

-Ei, Tomson!-Surėkia Lidija ir man pamojuoja. Ji dar vieną iš mūsų nedidelio rato.

-Šią pamoką sėdėsiu su ja.-Pasakau Ninei ir Josh ir jie linkteli. Aš nupėdinu prie raudonplaukės merginos ir kresteliu į kėdę šalia.

-O palikai savo baltukus.-Nusijuokia, aš pažvelgiu į ją ir ji nustoja juoktis. Visi mano draugai, su kuriais mes bendraujame pagrinde mokykloje, sunkiai priima juos, nes jie nėra populiarūs. Na tiksliau yra, bet jiems nepakankamai.

-Puikiai žinai, kad man nepatinka kai kas nors blogai kalba apie mano draugus.-Šaltai pasakau. Ji susigūžia. Jie vis dar bijo manęs.

Neilgam. Greitai taip nusilpsiu, kad jie nustos manęs bijoti.

-Nesvarbu.-Bando išsisukti. Ji prikanda apatinę lūpą, kad ši nevirpėtų.-Ateisi šeštadienį į mano vakarėlį?-Paklausia ir nubraukia plaukus nuo kaktos. Aš šiltai jai nusišypsau ir pasidedu rankas ant stalo.

-Žinoma, tavo vakarėliai juk geriausi.-Ji linkteli ir jau žiojasi kažką atsakyti, bet prieš mus sustoja kita mergina. Blondinė, pūstomis lūpomis ir didelėmis styrančiomis krūtimis.

-Apie ką kalbate, merginos?-Atsisėda ant stalo, praktiškai ant mano rankų. Nevėkšla. Sugriežiu dantimis ir atsistoju iš savo vietos, šiandien aš per daug nervinga, kad sėdėčiau klasėje. 

Visi tie žvilgsniai, lyg žinotų ką aš jaučiu. Apsimetėliai. Paskutiniai kvailiai. Nekenčiu jų.Nekenčiu.Nekenčiu.Nekenčiu.

Sustabdau savo kumštį praktiškai paskutinę sekundę prieš susiduriant su spintelėmis. Kažkada aš buvau normali. Neturėjau pykčio problemų,nesirgau suknista liga, nėjau kiekvieną dieną į sporto salę, nesimokiau kovos menų ir dievinau pasaulį.  Buvau apsėsta populiarumu. Gyvenimas atrodė lengvas, per daug lengvas ir geras.

Šiek tiek nurimusi lėtai susukioju kodą ir spintelė atsirakina. Pirmas dalykas užkliuvęs už akių rudas, kvadratinis maišelis. Sumišusi pasiimu jį į rankas ir ištraukiu rožinę spurgą, apibarstyta saldainiukais.

Kas per velnias?!

Trumpas kūrinys