DONUTS✔

Du

-Kieno čia darbas?-Vaikštau aplink draugus. Visi jie tyli ir spokso į spurgą padėtą viduryje.

-Nei vienas iš mūsų to nepadarėm, Elz.-Lidija tyliai pasako. Ninė pažvelgia man į akis, o aš pažvelgiu į Josh.

-Čia tavo darbas?-Sarkastiškai nusijuokiu ir vėl apeinu ratą.-Tu juk mėgsti juokauti!-Surėkiu.

-Jėzau, tai ne aš.-Sušnypščia ir užverčia akis viršun.

-Aš ne Jėzus, aš Eliza.-Pavartau akis ir aš, nors puikiai suprantu, kad jis ne tai turėjo omenyje.

-Didelio čia daikto.-Semas įsikiša.-Kažkas padėjo spurgą į tavo spintelę, greičiausiai tu jam patinki. Be to..Tu juk dievini spurgas.-Tyliai pasako. Aš pažiūriu į jį žudikišku žvilgsniu ir apsisukusi nueinu.-Suėskit jei norit.

Nesuprantu kokio velnio ir kam taip reikėjo elgtis... Ar aš atrodau tokia beviltiška, kad kažkas man bando suteikti šilumą?

Kažkas padeda mažą delną ant mano nugaros ir aš persikreipusi atsisuku į tą žmogų.

-Elz..-Ninė stovi man už nugaros. Aš šiek tiek nusiraminu. Šalia jos stovi ir Josh. Čia abu mano baltaplaukiai. Rankomis apsiveju juos ir jie mane apsikabina. Man jų taip reikia, be jų išprotėčiau. Du artimiausi mano žmonės.

-Gerai.-Galiausiai nusivalau skruostą, lyg būčiau verkusi.-Jūs eikite į pamoką, o aš eisiu į spurgų parduotuvę.

-Ką ten veiksi?-Ninė atsitraukia nuo manęs, o tada su ranka trenkia sau per galvą.-Tiksliai.-Šypteli.

-Aš eisiu kartu.-Atsidūsta Josh.-O tu eik į pamoką.-Pasako Ninei. Ji nukabina nosį ir apsisukusi nueina. Kelias minutes stebiu ją, kol jos siluetas dingsta, o tada atsisuku į Josh, kuris tuo metu laiko juodus akinius už kojelių, o tada lėtai juos užkabina ant nosies. Vienintelis dalykas baltas jo gyvenime - plaukai,jis visada rengiasi juodai. Jis atrodo nusivylęs gyvenimu, bet iš ties yra didelis optimistas. Didžiausias kokį pažįstu.

-Kur pirmiausia eisime?-Paklausia ir suspragsi pirštais. Tik dabar pastebiu, kad jo kaklu tęsiasi juodi laidai, tiksliau ausinės.

-Ten, kur pardavinėja tik spurgas.-Šiame mieste yra tik dvi vietos, kuriose galima įsigyti spurgų. Josh pasižiūri į mane, tačiau per juodus akinius nematau jo akių.-Kas yra?-Jis nieko man neatsako, tiesiog spokso.-Man vėl bėga kraujas?-Pridedu pirštą prie nosies, tačiau nieko nesimato jį atitraukus. Iš karto nurimstu.

-Tiesiog negaliu patikėti, kad tu taip lengvai pasiduodi.-Pasako ir aš sustingstu. Jie vis stengiasi perkalbėti mane ir imtis gydymo, bet aš nenoriu. Aš tvirtai nusprendžiau.

Nieko jam neatsakau tiesiog einu tolyn, palikdama jį šiek tiek užnugaryje. Vis kandžioju savo lūpą, kol ji paplūsta kraujais.

-Šiandien nebus treniruotės.-Pasako Josh. Aš atsisuku į jį, o jis tuo metu laiko telefoną savo rankoje ir pirštu slenka jo ekranu. Vaikinas trumpam pažvelgia į mane, o tada vėl nuleidžia akis į savo mobilųjį.

-Nespoksok į mane tokiomis ledinėmis akimis. Tai kraupu.-Liežuviu perbraukia apatinę savo lūpą. Šiek tiek sutrinku.

-Aš nežiūriu į tave taip.-Tyliai pasakau ir nusisuku nuo jo. Šį kartą sulėtinu per greitus savo žingsnius. Jaučiu, kaip darosi silpna.

-Viskas gerai?-Josh mane papurto, aš atsipeikėju. Sumirksiu, lėtai įkvėpiu didelį gurkšnį oro, pasidedu ranką ant kelių.

-Šiek tiek skauda galvą. Nieko tokio, netrukus praeis.-Kilstelėju pečius viršun. Kiek pamenu kuprinėje turiu dar kelias tabletes nuo skausmo, šiuo metu negaliu gyventi be jų. Lėtai nutraukiu kuprinę nuo dešinės rankos, tada pasiimu ją į abi rankas ir atitraukiu pirmą skyrių.

-Tu neseniai gėrei vaistų..-Pasako Josh, bet aš ignoruoju jį. Ištraukiu tabletę ir suimu ją su dviem pirštais, pasukioju, o tada įmetu į burną ir nuryju. Visiems įdomu, kodėl man nereikia vandens. Aš ir pati nežinau. Vėl užsimetu kuprinę ant pečių, net nesistengiu žiūrėti į Josh veidą ir taip žinau, kad jis susiraukęs.

-Negerai darai, Elz.-Jis pradeda pamokslauti man. Aš visiškai ignoruoju jį. toliau dideliais žingsniais lekiu pirmyn prie reikiamos parduotuvės. Pasiekusi ją sustoju. Net nežinau ką daryti. Jaunutė pardavėja stovi prie kasos ir kažką skaičiuoja.

-Sveika.-Susikišu rankas į kišenes, ji pakelia akis į mane ir laukia tęsinio.-Ar pas jus yra spurgų su rožiniu glajumi?-Paklausiu ir žvalgausi po prekystalį, tačiau tokios spurgos nematau. Sprendžiant pagal jos minkštumą, ji buvo ganėtinai šviežia.

-Rožinių? Mes pardavinėjame tik tokias.-Parodo į spurgą, kuri visiškai nepanaši į tą, kurios man reikia.

-O kitokių neturite?-Vėl bandau ką nors sužinoti. Ji purto galvą į šonus.

-Atleiskite, bet ne.-Atsidūsta, aš nusivylusi linkteliu.

-Ačiū už pagalbą.-Tyliai pasakau ir atsisuku į Josh.

-Nori eiti į kitą spurgų parduotuvę?-Paklausia jis, aš papurtau galvą į šonus. Šiandien jaučiuosi išsekusi. Vaikinas linkteli ir aš susigūžiu į paltą, o tada priglaudžiu pirštus prie lūpų.

-Gal duoti pirštines?-Josh paklausia ir iš kurpinės ištraukia pilkas, storas pirštines. Aš nustembu.

-Kodėl tu jų nevilki?-Paklausiu ir viena ranka paimu jo delną, jo rankos ledinės.

-Man nereikia.-Jis atsako ir paduoda man pirštines, o tada vėl pasiima telefoną į rankas.

-Negaliu jų priimti žinodama, kad tavo rankos šąla.-Gražinu jam atgal. Josh papurto galvą ir sučiaupia lūpas.

-Tiesiog imk, aš turiu kišenes į, kurias galiu laisvai sugrūsti rankas, o tu jų neturi.-Švelniai šypteli ir įkiša pirštines man tarp pirštų. Akimirką stebiu šviesiaplaukį, o tada apsimaunu jo pirštines.

-Ačiū.-Tyliai sumurmu. Jo pirštinės kvepia mėtomis, kaip ir visi jo daiktai.

-Aš eisiu į parduotuvę, todėl dabar palydėsiu tave namo. Gerai?-Įsikiša telefoną į kišenę ir trumpam pasižiūri į mane.

-Aš ir eisiu į parduotuvę, todėl galime eiti kartu.-Atsidūstu. Vaikinas lėtai linkteli ir vėl pažvelgia į priekį. Žingsniuojame tyloje, jis apie kažką mąsto, o aš klausausi vos įklausomos jo muzikos, kuri girdisi iš ausinukų. Spėju, kad tai kokia roko grupė.

Po kelių minučių tylaus ėjimo pagaliau pasiekiame parduotuvę, kurioje tikrai žymiai šilčiau. Josh pasiima krepšelį ir nulekia prie produktų iš miltų, o aš nueinu prie guminukų. Netoli yra žaislų skyrius, todėl netrukus pamatau anoreksiką rankose laikantį lėlę.

-Suvaikėjai!-Surėkiu pašaipiai. Vaikinas mane ignoruoja ir apsisukęs nueina. Kaip visada.