DONUTS✔

Šeši

Po lygiai penkių dienų sužinojau, kad vaikino gyvybė išblėso. Vis dar negaliu patikėti. Tą akimirką mane nupurtė toks šaltis, kad daugiau nebegalėjau būti namie.  Visą dieną prasitryniau mieste vengdama visų įmanomų žmonių. Baisiai sušalau pirštus, bet tai buvo niekis. Tai neprilygo tam keistam jausmui krūtinėje.

Vis dėlto šiandien atsikėlusi  nusprendžiu eiti į vaikino laidotuves. Iš spintos išsitraukiu juodą suknelę, apsivelku storas juodas pėdkelnes ir juodus aulinius batus.  Išeidama iš namų dar pagriebiu   striukę. Neinu į mišias, tik palaukiu prie bažnyčios kol visi išeina. Vis dar jaučiu, kad neturėčiau būti čia.

Žmonėms einant link kapinių įsimaišau į minią, kuri nėra ypatingai gausi. Neatkreipiu dėmesio, net kai stovime laukdami, kol karstas nuleidžiamas į žemę. Akies krašteliu matau kaip vaikino mama rauda. Jos  oda tokia balta, kad man net pasidaro baisu. Ji atrodo palūžusi, lyg būtų galutinai išsekusi. Tai mane nuliūdina dar labiau.

Ji pakelia akis apsidairydama, ieškodama pagalbos, o tada prieina prie manęs ir apvynioja savo rankas aplink mane. Įprastai jau būčiau nustūmusi ją nuo savęs, bet šį kartą viskas kitaip. Ji verkia įsikniaubusi man į suknelę, jaučiu kaip jos ašaros ją sušlapina ir ji priglunda man prie kūno.

Žmonėms pradėjus skirstytis Daja mane paleidžia. Ji susitvardo.

-Atleisk, atrodei veinintelis nesvetimas žmogus, Eliza.-Tarsteli ir žiūri į žemių krūvą užverstą ant jos sūnaus. Ji skausmingai atsidūsta ir priėjusi  į delną sugniaužia saujelę žemės,  o tada vėl apsipila ašaromis.

-Eliza? -Netrukus suvokiu, ką ji pasakė. Ji pakyla ir uždeda man ranką ant peties.

-Aš iš karto žinojau, kad tu Eliza.-Ji atsainiai pasako ir nežiūri man į akis.-Gerai prisimenu tą tragediją. Visi laikraščiai  rašė, o ten buvo tavo nuotrauka.-Šypteli niūriai ir laiko savo delnus.

Bandau prisiversti paklausti ar ji žino ką padariau mokykloje, bet liežuvis niekaip neapsiverčia. Ji kažką sumurma, o tada padeda ranką man ant peties.

-Aš atleidžiu tau. -Sumurma, nujausdama ką manau.- Kad ir kodėl tai padarei. Atleidžiu, nes jis mane perspėjo apie tai.-Tyliai atsako ir paskutinį kartą ilgesingai pažvelgusi į kapą nueina netvirtais ir lėtais žingsniais, lyg bet kada galėtų apsisukti ir lėkti atgal. Jai dingus jaučiuosi pasimetusi.

Kelias minutes stoviu prie jo kapo. Galvoje skamba jo žodžiai.
'Aš žinau, kad tu geresnė nei apsimeti'.

-Nutilk!-Surėkiu ir tas balsas vėl kartojasi.  Aš rėkiu, kad tai liautųsi. Galiausiai suklumpu ant kelių.

'Nustok save kaltinti dėl to vakaro' Balsas galvoje vėl skamba kaip  sugedusi kasetė. Aš praktiškai baigiu išprotėti. Jaučiu kaip kraujas sruvena per veidą ir krenta ant balto sniego. Aplink taip tylu, kad net girdžiu savo širdies dūžius.

Vėl akyse matau tėvų  veidus. Matau jų stiklines akis ir suakmenėjusius kūnus kraujo klane, prie jų prisideda ir baltas vaikino veidas. Paimu į delnus kruviną sniegą į jį žiūrint man suspaudžia širdį.

Neiškentusi po ilgo laiko vėl pradedu verkti. Garsiai kūkčioju vis iš naujo į rankas paimdama sniegą ir leisdama jam ištirpti.

-Idiote tu!- Su ranka trenkiu  į žemę.-Neleidai man net atsiprašyti...-Kūkčioju.-Kodėl mirei?!-Verkiu dar garsiau. Vis regiu tėvų veidus prieš akis.

Niekada gyvenime jo nesuprasiu. Nesuprasiu jo gerumo.

-Aš šaipiausi iš tavęs.. Aš mušau tave.. O tu visą tą laiką tikėjai, kad aš galiu būti geresnė. Visą laiką dėjai viltis! Tu kvailys! Kodėl tai padarei?! Kodėl nesipriešinai?!-Nustoju kūkčiojusi ir laukiu atsakymo, bet neišgirstu jo balso. Vienintelis garsas tylaus vėjo ūžimas, jam brūkštelint mano pečius.

Šį kartą labiausiai iš visų noriu mirti. Noriu dingti nuo šios žemės. Noriu virsti dulke. Tai vienintelis mano noras.

'Gyvenk' Vėl prisimenu jo žodžius. Su panika žiūriu į jo kapą. Nusibraukiu ašaras nuo akių. Balsas galvoje vėl pasikartoja. Net nenorėdama pradedu susivokti.

Viskas ko jis norėjo, kad atsivertų mano akys. Jis norėjo, kad aš pagaliau atleisčiau sau. Tačiau ar jo auka buvo to verta? Ar nebūtų geriau jei jis būtų gyvenęs, o aš ne?

'GYVENK' Vėl prisimenu jo žodžius. Kodėl jie skamba mano galvoje?

-Atsiprašau...-Atsiklaupiu ant kelių. Žinau, kad šio vaikino niekada gyvenime nepamiršiu. Per kelias savaites jis pakeitė mano požiūrį  į visus. Jis pakeitė mane.

Galiausiai atsistoju palieku jį vieną, ten palikdama ir baisius praeities šešėlius. Kojos pačios neša link ligoninės.

-Aš sutinku gydytis.-Galiausiai pasakau įėjusi į gydytojo kabinetą.
Gyvensiu todėl, kad jis liepė. Gyvensiu. Aš gyvensiu..

PABAIGA

Galbūt ši istorija ir nelogiška, bet tiesiog norėjau ją parašyti. Mane traukte traukė prie šios minties.  Dėkinga tiems, kas skaitė :)