DONUTS✔

Trys

-Tu šiandien nieko nevalgysi?-Paklausia Ninė, aš purtau galvą į šonus.

-Šiandien ji per daug tyli ir rami.-Viena ausimi nugirstu Lidijos balsą. Atrodo, kiti prie stalo arba ignoruoja mano buvimą, kas man patinka, arba įkyriai spokso, kaip Josh ir Ninė.

Jų žvilgsniai išdegins mano galvoje skylę. Aš ne mažas vaikas. Ko jie taip spokso?

Viena ranka pasiremiu galvą, o kita užsimetu plaukus ant veido. Šitaip blokuoju visus nepageidaujamus žvilgsnius.

Vieną sekundę atrodo, kad pasaulis sustoja. Matau kaip mano draugai juokiasi, matau kaip virpa Ninės rankos, matau kaip Josh susigrūda ausinukus į ausis ir lėtai pakelia akis į mane.

Pirštų galiukais priliečiu nosį, o tada lėtai atsistoju. Jaučiu, kaip eidama siūbuoju į šonus.

Nina skubėdama lekia link manęs. Ji kažką rėkia, bet negirdžiu jos. Mano ausys, lyg užkimštos. Ištiesiu viena ranką ir stumtelėju ją toliau.

Kraujas.Kraujas.Kraujas.

-Palik..mane..viena..-Girgždančiu balsu pasakau. Jos akys apimtos siaubo, vienos iš jų krašteliu rieda ašara, tačiau mergina manęs paklauso. Ramstydamasi į sienas nusigaunu iki tualeto, o tada pasilenkusi vėl regiu raudoną kraują ant baltos kriauklės.

Dieve, kokia žudanti tyla. Negirdžiu net kapsinčio kraujo.

Mano rankos manęs ilgai neatlaikys. Jos tampa gležnos.

Mano akys nori merktis, bet aš joms neleidžiu. Vis stengiuosi jas išplėsti.

Galiausiai kraujas nustoja varvėti. Šliūkštelėju šalto vandens srovę į savo veidą ir pagaliau atsigaunu.

Atrodo, šurmulys aplink mane vėl sugrįžta.

Man patiko tyla.

Įdomu ar tokia tyla sups mane, kai mirsiu? Ar bus taip tylu, kad galėsiu girdėti įsivaizduojamus širdies dūžius? Ar dar kada nors galėsiu mėgautis šiltu vasaros vėju? Ar galėsiu verkti atsiklaupus ant kelių, kai pratrūksiu? Ar dar jausiu tą tuštybės jausmą viduje?

Veidrodyje regiu save. Neturiu jokių išskirtinių bruožų. Esu eilinė. Man net gi nesinori spoksoti į savo atvaizdą. Jaučiuosi per daug bjauri.

Lygiai taip pat kaip vakar, užvakar ir dar anksčiau baigus bėgti kraujui patraukiu link spintelės.

Suvedusi kodą vėl randu rudą maišelį, o jame rožinę spurgą. Ištraukiu ją ir pauostau. Kvepia braškėmis. Šį kartą neišmetu jos ir niekam neatiduodu, įdėjusi į tą patį maišelį įkišu į kuprinę. Man vis dar reikia nueiti iki kitos spurgų parduotuvės ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad jie man padės.

Pasiėmusi telefoną pasijungiu žaidimą, tačiau jis jungiasi taip lėtai, kad pirštų galiukais imu barbenti per juodą ekraną. Kelias minutes laukiu.

-Dieve..-Suburbu ir įsidedu tą kvailą daiktą į kišenę, įkišusi ten ranką dar šiek tiek leidžiu sau pasimėgauti šiluma, kuri maloniai gaubia mano odą. Iki pat vartų spoksau į juodus sportbačius, kaip kojai kylant į viršų vienas iš batraiščių veržiasi lauk. Tai šiek tiek mane prajuokina. Bergždžios pastangos. Tiesiai prieš vartus smarkiai atsimušu į kažkokį žmogystą ir teškiuosi ant užpakalio į betoną. Kelias minutes po kritimo sunkiai šnopuoja, bet tada atsipeikėjusi pažvelgiu į vaikinuką taip pat gulintį ant žemės.

-Kas su tavimi blogai?-Šaltai paklausiu. Vaikinas kosėja, todėl viena jo ranka dengia veidą. Niekaip neįmatau jo bruožų, tačiau jis kažkur matytas. Apsmukęs megztinis, laisvos kelnės, nudėvėti sportbačiai ir šiek tiek garbanoti rudi plaukai.-Ak, taip. Anoreksikas..-Ranka pasiremiu ir atsistoju. Vaikinas vis dar tyso. -Kelkis..-Suburbu. Jis vis dar guli.-Alio.-Priėjusi nesmarkiai spiriu į jo šoną stengdamasi jį prajudinti. Jis akivaizdžiai kažkur paklydęs.

Anoreksikas vis dar guli viena ranka prisidengęs burną, panašu į šiokį tokį springimą.

Pasilenkiu arčiau jo veido. Jo akys išsipūtusios, o veidas, kaip visada baltas.

-Velniai rautų neturiu laiko...-Pradedu burbėti ir vėl atsistoju. Jis vis dar nesikelia.-Na ir gulėk, jei patinka.-Tyliai pasakau. Paėjusi kelis didelius žingsnius atsigręžiu atgal ir netrukus suvokiu, kad anoreksikas jau atsikėlė.

Vaikinas visiškai išgaruoja iš mano galvos ir aš patraukiu į kitą miesto pusę. Darosi nuobodu eiti vienai todėl susiradusi kišenėje telefoną pradedu žaisti žaidimus, kurie šį kartą veikia normaliai.

Galiausiai pasiekusi reikiamą kavinę kelis kartus patikrinu ar vis dar turiu tą kvailą spurgą. Kažkodėl atrodo, kad ją išmečiau, tačiau ta nedorėlė ramiai ilsisi mano kuprinėje. Priėjusi prie prekystalio rankose jau laikau spurgą. Šį kartą jaudinuosi.

-Sveiki.-Pasisveikinu. Vaikinas už prekystalio keistai kilsteli antakį vos žvilgtelėjęs į mano rankas.-Aš čia su vienu klausimu.-Susikaupiu ir baimė išgaruoja.-Jūs parduodate tokias spurgas?-Lėtai išlemenu ir apsilaižau lūpas. Vaikinas persisveria per stalą ir įdėmiai įsižiūri į spurgą, tada vis dar suraukęs savo veidą apeina visas išdėliotas spurgas ir sustoja ties rožinėmis.

-Duokš.-Paprašo mano spurgos ir aš ją atiduodu. Vaikinas ilgai mąsto, kol galiausiai papurto galvą. Vis dar laikydamas spurgą prieina ir pradeda vartyti kažkokią baltą knygą. Man pasidaro nuobodu, todėl su koja trypčioju į žemę.

-Apgailestauju, tokių spurgų neturime, tačiau dirbdamas čia ilgą laiką numanau, kad ji naminė.-Kelias minutes vis dar žiūriu į vaikiną, o tada apsisukusi nueinu.-Palauk!-Surėkia, tačiau aš paskubinusi žingsniu dingstu iš jo akiračio, vaikinas liekas stovėti su paslaptingąja spurga.

Aš nežinau kas keisčiau.. Ar tai, kad man apskritai kažkas dovanoja spurgas ar tai, kad jos keptos namie?