DONUTS✔

Keturi

Atvirai, tai buvo labai sunku parašyti šią dalį. Aš visada įpratusi rašyti per kompiuterį(jis sugedo). Todėl iš karto atsiprašau už kaidas ^^

-Kaip sučiupti jį?-Garsiai mąstau pasirėmusi galvą į ranką.

-Galbūt padėkim kamerą į tavo spintelę?-Pasiūlo Ninė. Aš užverčiu akis į viršų ir susimąstau.

-Gudrus planas,bet iš kur gausim mažą kamerą?-Pirštais pradedu barbenti į suolą. Ninė jau žiojasi man atsakyti.

-Galas nutylat!-Mokytoja per visą klasę užrėkia. Krūptelėjusi kelias minutes bandau  susitvardyti.

-Josh tokią turi..-Tyliai sušnabžda man į ausį ir krimsteli savo lūpą.

Jei yra taip, kaip ji sako, jau netrukus tas žmogus bus sugautas. Noriu,kad tai baigtųsi. Mąstymas apie tai varo mane iš proto. Šiąnakt nesugebėjau suglausti akių ir dabar jaučiuosi dar labiau išvargusi..

-Pakalbėsi su juo?-Priduriu ir mergina linkteli pirštais suimdama šviesių plaukų sruogą ir ją apsukdama aplink pirštą. Ji krimsteli savo lūpą ir aš esu tikra, kad ji nori kažko paklausti. Primerkusi akis stebiu  ją.-Nine..-Sugriežiu dantimis.

Ji krūpteli.

-Aš nežinau, kaip pradėti..-Atsidūsta ir esu tikra, kad visiškai pasiduoda savo emocijoms. Ant skruosto sužimba skaisti ašara.

-Kas nutiko?- Rankomis suimu juos delnus, taip bandydama parodyti, kad visada ją palaikysiu.

-Aš buvau pas tavo gydytoją.-Lėtai pasako. Akimirką stebiu ją išpūtusi akis, o tada  paleidžiu jos rankas iš savųjų.

-Beprotė!-Tyliai surėkiu ant jos. Prilaikau vieną savo ranką, nes kyla pagunda ja pasinaudoti.

-Elz, jis sakė, kad tu turi didžiulę galimybę išgyventi.. Prašau..-Ji pradeda maldauti ir bando paimti mano rankas į savo, bet aš vengiu  bet kokio jos prisilietimo.

Aš nesuprantu, nejau taip sunku gerbti mano norą?

Mikliai išvengusi ne tik jos trapių rankų, bet ir skausmo apimto veido atsistoju ir pasiėmusi kuprinę einu iš klasės.

-Aaa! Thomson kur eini? Marš į suolą!-Mokytoja surinka. Akimirką atsisuku į ją, o tada  tyliai ją iškeikusi išeinu. Koks tikslas mokytis, jei vis tiek mirsiu.

Jaučiuosi nusivylusi, ne mažiau nei supykusi. Man nepatinka kai kažką rezga man už nugaros, o tai jau peržengė visas ribas.

Aš tikrai nesidarysiu chemoterapijos. Pasakiau tai jiems, vos sužinojusi apie ligą. Jie vis klausė kodėl taip nusprendžiau, tačiau mano atsakymas buvo aiškus. Man trūko tėvų. Taip, aš turėjau du geriausius draugus pasaulyje, kurie prilygo seseriai ir broliui, bet jie niekada nepašalino to vienatvės jausmo, kuris apima vos grįžus į namus. Praeidama per svetainę mintyse  vis dar regiu jų kraują.

Ne iškart suvokiu, kad taip stipriai užsimąsčiau,kad net nepastebėjau vaikino stovinčio prie mano spintelės. Rudi garbanoti plaukai, gerokai per didelis megztinis, apsmukę džinsai ir nutrinti sportbačiai. Vaikinas toks susimąstęs,kad net nesuvokia,  kad už nugaros stoviu aš, perkreiptu veidu.

Patraiškau pirštus taip atkreipdama anoreksiko dėmesį. Vaikinas atsisuka į mane neutraliu veidu, lyg būtų visai nenustebęs.

-Tu idiote!-Surėkiu ant jo ir iš visų jėgų pastūmiu jį į spinteles. Pirštais suimu jo apykaklę ir laikau pasiruoši bet kurią akimirką jį, kad ir pasmaugti.

Jis nieko nesako, o tai mane siutina dar labiau.

-Ką čia išdarinėji?-Rėkiu ant jo. Jo veidas baltesnis nei įprastai. Jis sunkiai praveria burna pasiryždamas man atsakyti.

-Gelbėju tave.-Jo balsas švelnesnis ir tyresnis nei tikėjausi, tačiau jo žodžiai per daug juokingi. Užvertusi galvą pradedu juoktis.

-Nuo ko tu mane gelbėji?-Pasišaipydama paklausiu. Jis sunkiai sumirkčioja ir atsidūsta. Atitraukiu jį nuo spintelių, o tada smarkiai trenkiu jo liekną kūną į jas. Jis net neaikteli, ant jo veido nesujuda nei vienas raumuo. -Atsakyk!-surėkiu.

- Tau reikia pagalbos. Aš žinau, kad tu geresnė nei apsimeti..- Išpyškina taip greitai, kad vos spėju suvokti jo žodžių prasmę. Tai mane įsiutina dar labiau. Su koja spiriu į jo pilvą. Šį kartą jis vos įmatomai susiraukia.

-Tu nežinai kokia aš esu.-Laikau prispaudusi jį prie sienos.-O dabar paaiškink kodėl į mano spintelę dėjai tas kvailas spurgas. Jei ne, gausi dar kartą.-Įspėjamai rankomis tvirčiau suimu jo apykaklę. Jis vis dar nesipriešina.

-Bandau įrodyti tau, kad tu neesi bloga,  kad egzistuoja gėris.-Su kita koja spiriu į jo pilvą. Jis suinksčia.

-O Dieve.. Ką tu čia man sapalioji?-Smarkiai vartau akis.  Vaikinas kosteli.

-Tu geresnė, nei bandai sau įrod...-Jis vėl pradeda nusišnekėti, todėl aš nieko nelaukusi dar kartą spiriu jam į pilvą.

-Pasakyk gražiuoju arba priversiu bloguoju.-Jaučiu kaip mano kantrybė mažėja. Kodėl jis kaip užsikirtusi kasetė kartoja tą patį?

-Nustok save kaltinti dėl to vakaro. Gyvenk.-Jis silpnai pasako. Nežinau kas tada manyje užsidega, bet kelis kartus stipriai trenkiu jį į spinteles, taip, kad jos net įlinksta. Vaikinas užsimerkia ir suvaitoja iš skausmo.

-Iš kur žinai?!-Surėkiu ant jo. - Kas tau pasakė!-Rėkiu toliau. Jis nieko neatsako, tačiau jaučiu, kaip  jo  liesas  kūnas silpsta.

-Visi žino.. Visi žino, kad tu tą naktį buvai vakarėlyje, kol tavo tėvus nužudė per apiplėšimą..-Atrodo jis pataiko į skaudžiausią vietą.-Tu nekalta dėl to. Bandau tau įrodyti,  kad gerumas egzistuoja...-Jis šnabžda sukaupęs paskutines  jėgas. Dar kartą trinkteliu jį į spinteles.

-Tu nieko nežinai!-Surėkiu pilnu agonijos balsu. Jis užlūžta. Mano rankos pradeda virpėti, bet tai netrukdo man dar stipriau spausti jo kaklo.

Nekenčiu tokių kvailių. Tas vakaras dar ilgam įsimins mano gyvenime.  Jis sako, kad aš nekalta, tačiau aš kalčiausia iš visų. Tuo metu mano tėvai  buvo išvykę iš namų į kelionę. Kadangi mes turtingi nenuostabu, kad vagys pasirinko mano šeimą. Tą vakarą vienas vaikinas smarkiai prisikabino prie manęs, tad aš paskambinau tėčiui ir jis pasakė, kad jie grįš už valandos. Aš parbėgau namo šiek tiek per vėlai. Tėvai jau gulėjo kraujo klanuose. Kaip policija man aiškino tėtis pasielgė neapgalvotai ir puolė plėšikus, jis mirė netyčia, o mamą jie nužudė, kad neliktų liudininkų. Taigi jei ne kvailas mano skambutis.. Jie vis dar būtų gyvi.

Kažkas mane atitraukia nuo jo nespėjus jam trenkti dar kartą. Noriu suspausti jo makaulę savo rankose ir ją sutraiškyti.

Netrukus suvokiu, kad anoreksikas sudrimba ant grindų, o prie jo pasilenkęs mokytojas.

-Gyvenk, pamiršk ką padarei. Atleisk sau.- pasako jis, o tada ramiai užmerkia akis.