Crazy eyes

Beprotybė

Tu pasitikai mane išeinant iš psichologo kabineto. Permetei ranką per mano pečius ir pabučiavęs į plaukus ištraukei mano ausinukus. Pykau ant tavęs vien todėl, nes bandai mus išskirti. Norėjai atitraukti mane nuo muzikos, ašarų, pjaustimosi. Norėjai atitraukti mane nuo mano draugų. Kartojai, kad man jų nereikia, bet netikėjau. Ir vien todėl, nes kažkada buvai mano bendrininkas ir įdavei mane. Matai ką padarė tavo veiksmai, norėjimas apsaugoti?
Tau palydėjus mane namo drįsai mane pabučiuoti. Aš tik šyptelėjau ir uždariau duris prieš tavo veidą.
Mes vėl susutikom. Mano draugės ašaros prisėdo ant mano veido, muzika nusprendė, jog šiandien nori būti garsi, o peiliukas pareiškė, kad nori vėl apsikabinti mano riešą.
Draugas sakė, kad šiandien aš dariau daug klaidų. Jis sakė, kad gali padėti susitaikyti su jomis. Viens... du... trys... pirštais perbraukiau per vietą kuri buvo paraudonavusi nuo kraujo. Keturi... penki... šeši... ties septinta linija prisiminiau tave, verkiantį tave. Numečiau draugą tolyn nuo savęs. Prispaudžiau savo galvą prie pagalvės ir pasilikau tik su draugėm.
Bet dabar aš bėgu iš savo gyvenimo... nuo visų jame...
Ir jei vėl kada norėsi padaryti mane silpna po beprotybės...
Apgailestauju... Manęs jau niekada nebebus.