Aukščiausias šuolis

trečia /trečiadienis/

Vaikščiodama ratu pažvelgiau į jojantį Igną.

- Ignai, nuleisk labiau dešinę kulnį, - pasakiau pastebėjusi jog jis jos visiškai nenuneides.

- Negaliu. Man daugiau nei prieš savaitę nuimė gipsą, buvo trūke raisčiai, - nusijuokė.

- Ir tu joji? Kartais neturėtum sėdėti namie? - taip pat nusijuokiau.

- Turėčiau, bet aš nekenčiu būt namie. Iš manęs ne koks namisėda, - po šių žodžių jis pasiragino Startą ir persikelė į risčią. Maniežas buvo didelis, todėl jis pasiliko tuščioje maniežo dalyje kurioje nebuvo kliūčių kartodamasis dailiojo jojimo eisenas.

- Niekad nesuprasiu dailiojo jojimo, - burbtelėjau panosėj ir pasiraginusi Festą pradėjau risnoti ratais.

- Festai baik durniuot! - užrėkiau per visą maniežą, o jis pradėjo stotis mažais piestais. O netoliese esantis Startas iš išgąsčio persikelė į lauko zovadą.

- Raminkis! - riktelėjo Ignas.

- Festai, baik! - sušukau ir pliaukštelėjau steku jam per šlaunį (galinę koją).

Festas sustojo, tačiau trumpam. Po keletos sekundžių jis persikėlė į lauko zovadą visiškai neklausydamas manęs.

- Ignai aš jo nesustabdau! - garsiai pasakiau.

Ignas pasiraginęs Startą pradėjo bėgti tiesiai į mane ir sustojo vos per du metrus nuo manęs.

Nieko nelaukdama nušokau nuo Festo ir priėjau prie jo galvos. Žirgas garsiai šnopavo ir baikščiai žvelgė už manęs. Apsisukau ir pastebėjau pačius baisiausiu dalykus gulinčius prie kliūties - numestą botagą, ir kamanas su laužtukais. Mano žirgas jų labai bijo, nes kai jis buvo jaunas, vos vienerių metų, jį jau pratino prie balno, ant jo sėdėjo žmogus kuris jam visad dėdavo laužtukus ir kai jis vis ką nors padarydavo netaip jam kelis kart stipriai voždavo iš steko arba botago. Toks jau jis, labai baikštus, bet kartu ir drąsus, mielas, pavydus ir nevisuomet paklusnus.

- Nurimk Festai, tavęs niekas neskriaus, - glosčiau jo galvą. Žinodama jog jis niekur neis, palikau jį stovėti netoli Starto ir Igno. Priėjusi prie kliūties paėmiau botagą ir laužtukais aprūpintas kamanas.
„Garantuoju jog tai Reičelės darbas" pagalvojau. Ji visad nori man pakenkt, turbūt vakar specialiai paliko botagą su kamanom kone vidurį aikštės. Nunešusi juos į maža inventoriaus kambariuką kuriame buvo laikomi stekai, botagai, atliekamos kamanos su balnais, bei varžybiniai žirgų jojimo reikmenys padėjau botagą su kamanom į jų vietą.

Gryžusi į maniežą priėjau prie ramiai vaikščiojančio Festo ir be laiptelių pagalbos ant jo užlipau.

Kelis ratus ėjome lėtai, kol tuo tarpu Ignas su Startu kaitaliojo kojas. Pasiraginusi žirgą pradėjau risnoti per kavaletes, poto jas aprisnoti zigzagais, o tuomet iš risčios pašokinėti per žemas kliūteles. Viskas ėjosi gerai iš čia esamų triejų apie 30 centimetrų kliūtelių nenuvertė nė vienos. Po to pasiraginau jį į zovadą ir sušokome mažiuką maršrutėlį:
Trys kliūtys po 30 centimetrų, po to dvi po 45 centimetrus, o tuomet pėnkios po 60 centimetrų.
Šiaip dažniausiai su Festu per treniruotes šokame po 1,90 metrų, o varžybose dalyvaujame 1,80 metrų rungtyse.

Po keletos minučių nulipau nuo Festo ir priėjusi pasiaukštinau kliūtis:
Tos kurios buvo po 30 cm dabar yra po šešiasdešimt, kurios buvo po 45 centimetrus dabar yra 55 centimetrų, o tos kurios buvo po 60centimetrų dabar yra metro aukščio.

Vėl prašokę tapatį maršrutą keletą kartų, baigėme treniruotę, o Ignas su Startu dar keletą minučių zovadavo kaitaliodami kojas kol tuo tarpu mudu su Festu vaikščiojome ratais.