Aukščiausias šuolis

dvylikta /penktadienis/

- Laba, gražuoli... - paglosčiau Festą. - Nu ką. Varysim ruoštis varžyboms, pupsi.

Nusijuokiau ir nuėjusi į raitėlių kambariuką iš savo spintelės išsiėmiau šalmą, pirštines ir steką, bei užsioviau aulus, po to nuėjau į balninę ir atsinešiau jo inventorių, padėjau ant laikiklio.

Pasiėmusi kietą šepetį jį nušukavau, iššukavau uodegą, mat karčiai buvo supinti, užsidėjau kamanas, žydrą pobalnį, balną, o po to apsaugas ant visų keturių kojų.

Susiėmusi vadeles nusivedžiau jį į maniežą.

- O neee... - suburbėjau. Visos kliūtys buvo po penkiasdešimt centimetrų arba žemesnės. Palikau Festą ramiai stovėti ir pasikėliau kliūtis. Vienas padariau metrines, kitas metro dvidešimties, kitas metro penkiasdešimties, o dar kitas metro aštuoniasdešimties. Prisivedusi prie laiptukų užlipau. Apžingsniavom trejetą ratukų, parisnojom per kavaletes, po to penkias minutes ramiai zovadavom, o tada pradėjom šokt kliūtis.

- Nagi, - pasiraginau lėkdama į metro aštuonesdešimt kliūtį. Pasvirau į priekį, atsilošiau... pavyko.

Taip šokinėjom dar geras keturiasdešimt minučių, po to vėl ramiai parisnojom, pažingsmiavom.

Nulipau nuo Festo ir pradėjau vestis jį į lauką. Noriu gerai palakstyt.

Išėjus į arklidžių prisivedžiau Festą prie šalikelės ir užlipau.

Žingsnavome šalikėle, vedančia link miško, po to kai prijojom pamiškę, kur buvo minkštas miško takelis pradėjom risnot kiaurai mišką. Pažinojau jį, kiekvieną šio miško kampą tad išsiraginusi į zovadą pradėjome lėkti miško takais peršokdami griovį ar nukritusį medį. Lėkėm tiesiai per samanas, net ne takais, o kiaurai per mišką spardydami grybus ir baidydami paukščius.

Tai tobula. Tobula jausti žirgą ir laisvę... tai tikra euforija...

Išlindome iš miško į laukus, kuriuose ramiai žigsniavom, o po to vėl lėkėm lauko zovada.

Išsiraginau į stačkinę ir pradėjom bėgti laukais žirgyno link. Jau matėsi maniežo stogas, nesustojom bėgom toliau, abu laisvi tarsi paukščiai.

Prieš akis esantis griovys netrukus buvo peršoktas grakštaus mano žirgo šuolio, o priešais esanti kalva taip pat įveikta. Sustojom ant jos, kaip puiku į viską žvelgti iš aukšto... tai nuostabu.

Laukai, miškas, žirgynas... nusileidome ir vėl bėgome žirgyno link.

Prijojus pirmasias levadas, susistabdžiau ir pradėjau žingsniuoti. Nužingsniavus iki arklidžių, nulipau ir nusivedžiau Festą į gardą.

Nusibalnojau ir viską nunešiau į balninę. Grįžusi, pradėjau šukuoti, išvaliau kanopas ir padariusi keletą nuotraukų, atsisveikinau su Festu ir ėjau link Ievos  kabineto.

- Sveika dar kart, - padisveikino pamačius mane tarpdurį.

- Laba diena ir jums, ar nereikia kokios pagalbos? - paklausiau.

- Kaip ir ne... kitą penktadienį žadam daryt trijų dienų žygį žirgais... prisijungsi? - paklausė.

- Aš gal atsisakysiu... nepatinka man tokie dalykai, - mandagiai šyptelėjau.

- Kaip žinai.

- Gerai tuomet viso! - atsisveikinau ir sulaukusi to paties išėjau iš jos kabineto. Nuėjusi į raitelių kambariuką, savo spintelėn įsidėjau šalmą, steką, pirštines ir aulus.

Išėjus iš žirgyno, užlipau ant savo dviračio ir pradėjau važiuot namo. Įdomu ką brolis veikia...