Kol kas dar nesu iki galo nusprendusi, kuo pavirs šita knyga. Kurį laiką ji turbūt bus panaši į užrašinę apie mano wattpad'e skaitytas knygas. Šiaip mane visiškai tenkintų komentarai, bet nesugebu įtilpti į tą 2000 simbolių limitą, tai nusprendžiau...
PASTABA: tekste bus nuorodų į siužetą, tad jei nenorite per anksti sužinoti, kaip vystosi istorija, geriau toliau nebeskaitykit ;-)
<<<<<<<->>>>>>>
Autorė mano dėmesį patraukė savo trumpa istorija, kuri buvo publikuota kitoje erdvėje, todėl labai apsidžiaugiau, kai pamačiau jos kūrinius wattpad'e – jau žinojau, kad bus smagu skaityti. Nuojauta neapgavo: lengva ranka ir rašymo įgūdžiai juntami visuose tekstuose, kuriuos čia perskaičiau (ar pradėjau skaityti), tačiau šis yra pirmasis, kuris iš tiesų užkabino.
Taigi gal ir pradėsiu nuo to, kas šioje knygoje patraukė nuo pačių pradžių. Kaip ir priklauso istorijai, parašytai pirmu asmeniu, suintrigavo pagrindinė veikėja. Labai įtaigus ir nuo pat pirmų skyrių pakankamai išbaigtas veikėjos charakteris labai greitai įtraukė. Veikėjos būdo bruožai puikiai parinkti ir atskleisti. Žinoma, papildomo šarmo pridėjo ir „užklasinė" merginos veikla, kuri puikiai atitiko kuriamą personažą. Galbūt net šiek tiek gaila, kad ši linija buvo taip menkai išplėtota. Taip pat nenuvylė ir Elijos istorija: kalbant apie veikėjos praeitį mane labai nudžiugino (jei galima taip išsireikšti), kad akcentas nebuvo uždėtas ant patirtos prievartos, kuri buvo nuspėjama jau beveik nuo pradžių, bet ant motinos išdavystės. Tai tikrai stiprus ir kūrybine prasme geras pasirinkimas, nes iš to galima sukurti daug vidinių veikėjo konfliktų, ką autorė sėkmingai ir padarė.
Antrasis dėmesį patraukęs elementas – puikiai sukurti antraeiliai veikėjai. Visi su individualiais charakteriais, pakankamai ryškūs, bet nenutolstantys nuo savo rolės, ir neapsunkinantys istorijos. Ko pasigedau, tai šiek tiek didesnio jų įtraukimo į pasakojimą, nes skaitant toliau susidarė toks įspūdis, kad jie tiesiog graži scenografija pagrindinei veikėjai. Gaila, nes galima buvo su jais šiek tiek daugiau pažaisti ir „atskiesti" koncentraciją į pagrindinę veikėją, nes vietomis jos tikrai buvo per daug. Suprantu, kad pasakojimas pirmu asmeniu nepalieka kitų galimybių, kaip tik susitelkti į vieną personažą, tačiau buvo nemažai pasikartojimų ir tos pačios minties „minkymo", kai tuo tarpu galėjo būti šiek tiek daugiau veiksmo, atsitraukiant nuo Elijos ir įtraukiant draugus.
Ko labiausiai pasigedau šiame kūrinyje, buvo aplinka plačiąja prasme. Įtariu, kad autorė sąmoningai nutylėjo ir išvengė visų užuominų, kurios būtų leidę suprasti, kurioje šalyje vyksta veiksmas, tačiau aš taip ir nesupratau, kodėl buvo pasirinktas toks kelias. Daugelyje vietų tiesiog norisi apčiuopti platesnį kontekstą: socialinį, ekonominį, kultūrinį ir pan. Dauguma detalių puikiai tiktų Lietuvai, tačiau veikėjų vardai šią prielaidą paneigia. Todėl skaitant taip ir lieka neaišku, apie kokį miestą reiktų galvoti skaitytojui, kai veiksmas persikelia į gatvę. Ar apie pusės amžiaus senumo troleibusus, dūzgiančius sankryžose, ar apie raudonus dviaukščius autobusus. Ar universitetas, kuriame mokosi Elija tai sovietmečiu statyti VU rūmai Saulėtekyje, ar prestižinis Harvardas su savo eruditais dėstytojais ir dėl žinių išprotėjusiais studentais. Ar iškeptas varškės apkepas yra visiška kasdienybė, ar delikatesas šalyje, nežinančiai, kas yra varškė. Žodžiu šių nuorodų man tikrai trūko ir manau, kad jos būtų puikiai papildę bendrą aplinkos vaizdą bei padėję lengviau įsivaizduoti, kokioje aplinkoje gyvena veikėjai ir kokios iš to atsiranda pasekmės.
Kalbant apie siužetą – aš nesu ypatinga meilės romanų gerbėja, tad neturiu labai daug palyginamosios medžiagos, tačiau man veiksmas pasirodė labai monotoniškas ir vietomis pasigedau ryškesnių įvykių. Kažko, kas būtų kitaip. Įdomesnių vietų, įdomesnių veiklų nei vakarai prie kompiuterio žiūrint filmus. Tai per daug kasdieniška. Mes patys taip darom ir mums dažnai tatai taip įgrysta, jog griebiame knygą tikėdamiesi nuo to pabėgti ;-) Šioje vietoje galėčiau pasakyti, kad epizodas su žieminėmis motociklų lenktynėmis buvo visai smagus paįvairinimas. O juk tokių netikėtų detalių galėjo būti ir daugiau, vietoje ilgų pastraipų apie darbui rengiamus dokumentus ir įstatymų skaitymą bei pranešimų ruošimą. Kad jau apie tai užsiminiau... Pakankamai daug dėmesio buvo skirta su pasakojimu nelabai susijusioms antrinėms istorijoms, kurios niekaip nepakeitė įvykių eigos (tie patys merginų vakarėliai žiūrint filmus, ilgi aprašymai apie Elijos darbą), kurie niekaip nepapildo pasakojamos istorijos ir tiesiog ją sulėtina. Sutinku ir suprantu, kad veiksmas negali vykti nuolat, retkarčiais reikalingos pauzės, tačiau darant tokias pauzes, jos taip pat turėtų kažką suteikti skaitytojui: parodyti veikėją kitoje šviesoje, atskleisti kažką naujo apie jį, galų gale kiekviename epizode norėtųsi rasti kažkokį kabliuką ar detalę, kuri priverstų nustebti. O štai tos nuostabos buvo nedaug. Visa istorija pakankamai nuspėjama. Suprantama, kad meilės romanas ir yra apie tai, kaip JIS ir JI susitinka ir pagaliau nutaria būti kartu, tačiau... Jei pagrindinėje siužetinėje linijoje viskas taip nuspėjama ir nėra jos kur pakreipti (o vis dėlto gal galima kai kuriuos „paerzinimo žaidimus" sugalvoti išradingesnius?), tuomet į pagalbą būtų galima pasitelkti antraeilius veikėjus ir sukonstruoti kokių intrigų su jais.
Paskutinis dalykas, kuris man užstrigo šiame pasakojime, tai akcentas į „blogiečius", kuris man asmeniškai skambėjo labai nenatūraliai ir pritemptai. Elija ir Gabrielius mėginami vaizduoti kaip blogiukai. Skaitytojui tai kartojama dažnai ir ganėtinai primygtinai, tačiau pati istorija kalba visiškai priešingai: ar tikrai yra bloga mergina, kuriai skambina draugai (blogos merginos turi tikrų draugų?), kai viena iš jų užsidaro tualete, kad toji atvažiavusi padėtų bičiulei? Kuo blogas vaikinas, kuris elgiasi taip adekvačiai, kaip retas kitas, numaldydamas savo pyktį ir ieškodamas kompromisų? Taigi viskas, kas parodoma veiksmais, prieštarauja tam, kas sakoma žodžiais „velnias", „nelabasis", „blogis traukia blogį" ir pan.
Taigi prirašiau čia visai nemažai, bet labiau dėl to, kad esu mėgėja paplepėti, o ne dėl to, kad šioje knygoje būtų kažkokių esminių blogybių. Kiekviename tekste visada galima dar kažką pataisyti, bet šis yra pakankamai geras, kad būtų galima smagiai praleisti laiką jį skaitant. Džiaugiuosi, kad atradau šią autorę ir viliuosi, kad toks mano eksperimentinis monologas apie knygą nesukels neigiamų emocijų.
Ačiū už gerai praleistas valandas su „Blogio trauka" ;-)
