Kol kas dar nesu iki galo nusprendusi, kuo pavirs šita knyga. Kurį laiką ji turbūt bus panaši į užrašinę apie mano wattpad'e skaitytas knygas. Šiaip mane visiškai tenkintų komentarai, bet nesugebu įtilpti į tą 2000 simbolių limitą, tai nusprendžiau...
PASTABA: tekste bus nuorodų į siužetą, tad jei nenorite per anksti sužinoti, kaip vystosi istorija, geriau toliau nebeskaitykit ;-)
<<<<<<<->>>>>>>
Taigi, kuo mane patraukė ši istorija, nė pati negaliu tiksliai pasakyti. Greičiausiai dėl to, kad aprašymas leido suprasti, jog tai nebus pasakojimas apie mokyklą, nuo kurių šiuo metu jaučiuosi šiek tiek pavargusi. Greičiausiai dėl to ir atsiverčiau ir pradžia nustebino – buvo pakankamai sklandi ir neblogai parašyta, todėl užsikabinau ir perskaičiau. Apžvalgos rašyti neplanavau, kol to nepaprašė pati autorė, tad vėlgi nepasiremsiu tiksliomis citatomis, bandysiu vadovautis atmintimi bei išlikusiais įspūdžiais.
Šią apžvalgą norisi pradėti nuo prisipažinimo, kad ji bus išskirtinai subjektyvi. Žinoma, kiekvienas vertinimas turi šališkumo, tačiau šiuo atveju daug dalykų balansuoja ant to nepatikimo „patinka-nepatinka" lyno. Autorė rašo pakankamai gerai. Sklandžiai, tad universalių tiesų nėra iš kur iškapstyti. Belieka tik perteikti savo asmeninius potyrius.
Kaip ir minėjau, pradžia tikrai užkabino. Veikėjai pasirodė gana įdomūs, aplinka taip pat sukurta pakankamai detaliai. Iškart suintrigavo moters, vadovaujančios leidyklai, bet, tuo pačiu metu, išlaikančios labai ryškų atstumą nuo vyrų, tipažas. Pamaniau, kad tai žada kažką įdomaus.
Pagrindinis istorijos veikėjas – vyras, Sebastianas Raudas – buvęs paskalų skilties žurnalistas, perėjęs dirbti į kitą leidyklą ir gavęs vyriausiojo redaktoriaus pareigas (abejotinas momentas, tačiau neužkliuvęs). Knyga prasideda nuo jo pirmųjų dienų darbe: daug naujų veidų (pakankamai gerai sukurtų šalutinių personažų), intriguojanti vadovė su savo keista baime vyrams, kažkokios užuominos apie Sebastiano „slaptą planą" ir labai netikėtai atsiradusi trauka viršininkei. Iki šios vietos knyga skaitosi maloniai ir įdomiai, bet nejučia ima lįsti maži kabliukai, kurie vis verčia suabejoti. Pirmasis toks – staigus vyro susižavėjimas (ok, suprantu, gali taip būti) ir skubus įsiveržimas į vadovės privačią erdvę jau pirmomis pažinties dienomis (agresyvumas, kurio šiaip tas personažas nedemonstruoja...). Kadangi siužetas nuveda veikėjus į romantišką vynuogyną Italijoje, tad aplinkybių flirtui nestinga ir naujokas ima gana aktyviai atakuoti savo kolegę. Na, čia kol kas tik kilsteliu antakį ir skaitau toliau – maža, kokių žmonių būna. Intrigą kurį laiką palaiko šiokie tokie nesklandumai ir iškylančios grėsmės, tačiau labai greitai ši gija nutraukiama: veikėjai pasiduoda aistrai.
Čia mažas nukrypimas. Knygos aprašymas žada „aistringų ir intymių scenų" ir taip, šis pažadas išpildomas, tačiau ar pakankamai įtikinamai, negaliu atsakyti vienareikšmiškai, mat tai labai individualu. Man asmeniškai tos scenos nesukėlė ypatingo susidomėjimo ar emocijų.
Taigi meilės linija beveik „išsiriša" per pirmą knygos pusę. Po to įveliama moters praeitis, kuri turi kriminalinių prieskonių ir pakvimpa trileriu. Tai galėtų išgelbėti situaciją, tačiau negelbėja. O taip nutinka dėl visos puokštės smulkmenų:
- Sebastiano personažas atrodo sutrūkinėjęs. Tam tikrose situacijose jis giriamas už įžvalgumą, tačiau elementarios paslapties apie mylimąją jam išnarplioti nepavyksta, nors skaitytojui viskas kaip ant delno. Negelbėja ir tai, kad jis itin emocionalus (autorė šiek tiek išsisuka, vadindama jį „tikru romantiku"), lemiamą sprendimą priima visiškai nesivadovavęs logika. Abejonių sukelia ir jo didelė meilė moteriai, apie kurią sužinojęs keletą nemalonių dalykų, lengvai jos išsižada.
- Pagrindinė veikėja neišlaiko savo sukurto tipažo. Jei istorijos pradžioje buvo akcentuojama, kad ji šalinasi vyrų, tai Sebastianui pasiduoda be jokių abejonių ir tai atima tą pirminį įspūdį, kuris ir buvo įdomioji jos dalis. Antrą kartą kyla abejonių dėl jos psichologinio portreto, kai supranti, jog jos vaikystės traumos niekaip neatsispindi „dabartinėje" asmenybėje.
- Kriminalinė linija neturi intrigos. Nuo jos atsiradimo situacija tokia, kad nėra ką aiškintis, tad veikėjams tiesiog tenka plaukti pasroviui. Jie plaukia, nieko įdomaus nevyksta, nes meilė jau supakuota, perrišta kaspinu ir padėta po eglute...
- Veiksmo scenos artėja į tikrą fantastiką ir neišlaiko jokio realybės testo.
Štai tokios pagrindinės ypatybės, kurios neleido man iš tikro pasimėgauti šiuo kūriniu, nors autorė ir rašo neblogai. Kadangi teko apsikeisti keliais komentarais ir suprantu jos poziciją, rašyti istoriją apie romantinius santykius ir jiems suteikti didžiausią dėmesį (kas ir yra padaryta), vis dėlto norisi, kad ir kiti pasakojimo elementai, jei jau tokie įveliami, išlaikytų tam tikrus kokybės kriterijus. Iš kitos pusės – jei jau viskas sukasi apie meilės dramą, tuomet tos dramos labai trūksta. Trūksta perėjimo iš būsenos į būseną (iš „nemyliu" į „myliu"), trūksta vidinių pokyčių, kurie galėtų atsirasti su tų būsenų pasikeitimu. O kadangi meilė gryniausia emocija, tai norėtųsi ir labiau apmąstytų (arba geriau išpildytų) psichologinių veikėjų portretų.
Žodžiu, knyga tikrai nebloga ir drąsiai pripažįstu, kad autorė rašyti gali, tačiau norėtųsi šiek tiek daugiau. Nes ji galėtų.
