Kol kas dar nesu iki galo nusprendusi, kuo pavirs šita knyga. Kurį laiką ji turbūt bus panaši į užrašinę apie mano wattpad'e skaitytas knygas. Šiaip mane visiškai tenkintų komentarai, bet nesugebu įtilpti į tą 2000 simbolių limitą, tai nusprendžiau...
PASTABA: šįkart nebus esminių nuorodų į siužetą, o tekstą siūlau visiems atsiversti, nes yra, ko iš jo pasimokyti.
<<<<<<<->>>>>>>
Šią istoriją į savo skaitytinų knygų sąrašą įsimečiau dėl šaltalankių. Nes yra tarp mūsų žiupsnis meilės ir du neapykantos. Tad supraskit: dėl asmeninių priežasčių tiesiog negalėjau praeiti pro šalį, o ir pavadinimas užkabino – pasirodė originalus. Ir aprašymas, neišsisukinėjant, žadėjo intrigą. O kai dar autorius paprašė paskaityt, tai išvis nebeliko kur trauktis.
Ir nesigailiu.
Nors ne taip seniai čia esu, bet jau ne kartą mačiau „not like everybody else" tipo anketų. O dabar štai pirmą kartą perskaičiau tokį kūrinį (na, tiesą pasakius, tai tik 5 jo dalis, jei įskaičiuosim ir įžangą, bet tik tiek yra šiam momentui įkelta, tai...). Ir išsiskiria jis ne siužetu ar intriga, o stiliumi. Pradžioje yra šiokio tokio neužtikrintumo ir blaškymosi. Iškart galima pasakyti, kad autoriui pastabumo detalėms netrūksta, tačiau jos išsibarsčiusios. Būtų lengviau jas sugaudyti, jei apžvalga prasidėtų nuo horizonto ir artėtų į autorių (arba nuo autoriaus toltų į horizontą, judėtų kita bent kiek tvarkingesne linija), mat dabar yra daug visko, bet skaitytojui tenka pačiam atsirinkti, kas prie ko. Tai šiek tiek blaško: žuvys, garlaivis, svingas... Už tai nuo III dalies jau viskas sugula į savo vietas ir atsiranda nuoseklumas, kalba išsigrynina ir skaityti pasidaro lengva ir malonu.
Pagrindinis dalykas, dėl ko siūlyčiau atsiversti šią knygą, yra pasakojimas pirmu asmeniu. Sakysit, kas tame originalaus – visi čia taip rašo? Ogi pirmąkart pačiame pasakojime puikiai jaučiamas pasakotojas (veikėjas). Jis unikalus ir tai parodoma ne tik per tai, ką jis patiria ir mato, bet ir per pačią pasakojimo manierą. Trumpi sakiniai, vietomis gal net kiek per aštriai trumpi, puikiai tinka kuriamam personažui ir ta vienovė yra puiki. Taip pat man labai patiko sprendimas, kuriuo pateisinamas Vlero išskirtinumas: jau įžangoje pasakoma, kad jis „serga". Kaip tai suprasti ir ką tuo pateisinti – čia jau kiekvieno skaitytojo individualus sprendimas, tačiau man šis pasirinkimas pasirodė tikrai geras.
Tiesą pasakius, man šiek tiek gaila, kad kol kas yra tik tie keli skyriai, nes man labai smalsu, kaip autorius toliau susidoros su savo tekstu. Ar neužsižais su detalėmis, ar sukurs siužetą, kurio dabar vos tik užuomazga, ar Jūra išliks veikėju, ar nepasimes laikmečiuose (televizorius garlaivyje 1935-aisiais yra gerokai per anksti). Ar atsiskleis veikėjų vardų prasmės? Žodžiu tikrai turiu daug mane dominančių klausimų, į kuriuos atsakymus norėsis sužinoti. Bet aš – ne tipinis skaitytojas. Jei aš turiu „profesinių interesų" skaityti šį tekstą, tai daugumai jis gali atrodyti per daug... savotiškas? Kadangi bent kol kas pagrindinė šios knygos dominantė yra stilius ir pasakojimo maniera, nors aprašymas labiau tinkamas detektyvui ar trileriui, nežinia, kiek bus tokių, kurie, nors pradžioje tikėjęsi ryškaus siužeto, pradėję skaityti pakeis nuomonę ir sutiks persiorientuoti į subtilesnes detales, aplinką, jausmus. Šito spėlioti neapsiimu, bet jaučiu, kad neturės šitas tekstas galybės žvaigždučių, nes tai nėra masinio vartojimo kūrinėlis. O ar kokybė patenkins tikro literatūrinio „snobo" skonį, taip pat dar per anksti spręsti.
Žodžiu siūlau visiems paskaityti bent pradžią. Jei neužkabins siužetas, tai pamatysite, kaip puikiai atskleidžiamas veikėjas per patį pasakojimą. Jums skanaus, o aš lauksiu tęsinio ;-)
