Kol kas dar nesu iki galo nusprendusi, kuo pavirs šita knyga. Kurį laiką ji turbūt bus panaši į užrašinę apie mano wattpad'e skaitytas knygas. Šiaip mane visiškai tenkintų komentarai, bet nesugebu įtilpti į tą 2000 simbolių limitą, tai nusprendžiau...
PASTABA: atrodo, kad ir vėl nepavyks išvengti ryškių užuominų apie knygą, tad skaitykit išmintingai ;-)
<<<<<<<->>>>>>>
Šįkart knygą skaičiau autorės prašymu, o komentarus rašau žinodama, kad kūrinys yra taisomas, tad pasistengsiu pateikti daugiau patarimų, tikėdamasi, jog galbūt jie bus vertingi ir pritaikomi. Tačiau šią apžvalgą pradėsiu nuo kelių žodžių skaitytojams. Tiksliau nuo vieno sakinio:
PASKAITYKIT ŠĮ KŪRINĮ.
Ir aš čia ne šiaip netyčia caps lock'ą įsijungiau. Tiesiog mėginu atkreipti dėmesį, mat knyga tikrai gera. O ją tokia padaro:
- Sklandus ir pakankamai vaizdingas pasakojimas;
- Neįkyriai, bet laiku ir vietoje sužadinamas skaitytojo smalsumas ir sukuriama intriga;
- Subtiliai atskleidžiamas jaunos merginos vidinis virsmas iš naivios mergaitės į jauną moterį;
- Puikiai sukaltas siužetas, turintis tiek psichologinio, tiek detektyvinio romano bruožų;
- Gerai sukonstruoti veikėjų psichologiniai portretai;
- Subalansuotas mistinis elementas.
Žodžiu, tai yra pasakojimas, kur kiekviena detalė atsiranda kaip tik tuo metu, kai yra reikalinga ir nė viena užuomina nėra per daug atvira. Taigi skaitant knygą iki pat pabaigos išlieka maloni intriga, iki kurios „prisikasti" yra įdomu ir kelionė neprailgsta, nes pakeliui taip pat yra, kur akis paganyti.
Va čia baigiasi dalis skaitytojui ir prasidės techninės nuobodybės... siūlau išjungti šitą marazmą ir geriau eiti paskaityti „Praeities belaisviai".
<<<->>>
Pradėkime nuo pasakojimo pirmuoju asmeniu. Aš asmeniškai visiškai nesuprantu, dėl ko čia visi taip pakvaišę dėl šito pasakojimo būdo – kas tame tokio patrauklaus ir žavinčio? Bet gal čia mano asmeninė problema, jei to negaliu įžvelgti, o autorius visada pasirenka tai, kas jam atrodo geriausia. Ir vis dėlto yra tam tikri niuansai, kurių ignoruoti nevertėtų. Visų pirma, klasikiniu atveju, pasakojant pirmu asmeniu yra susitelkiama į vieną veikėją ir ta perspektyva išlaikoma per visą kūrinį. Paprastai taip, tačiau nebūtinai. Už tai būtinas kitas momentas: jei jau pasakojama iš kelių veikėjų perspektyvos ir visais atvejais pirmu asmeniu yra PRIVALOMA atskleisti kiekvienam veikėjui būdingą charakterį, požiūrį ir sukurti visumą, kuri ir yra veikėjas. Kai istorija yra pasakojama tik iš vieno veikėjo perspektyvos ir nėra su kuo palyginti, tai ta pasakojimo maniera gali būti kokia tik nori. Vis tiek kitos nėra. Ir kas pasakys ar personažas yra pilkai mėlynas, ar mėlynai pilkas, jei greta nėra spalvų paletės. O šiuo atveju yra. Ir net ne du palyginamieji, o visi trys. Ir čia prasideda bėdos, nes:
Aukštojo mokslo ragavęs miestietis Nikita
Visiška kaimietė ir šiek tiek alkoholikė Marija
Bei švelnioji paauglė Aušrinė
galvoja tomis pačiomis literatūrinėmis frazėmis. Čia yra didelis WTF!? Nikita atrodo šiek tiek per daug moteriškas, minkštas, susitelkęs į detales ir net nežinau, kaip apibūdinti jauną vyrą, kuris suformuluoja tokią mintį: „bus atsidavę saldžiam meilės aktui"? Marija, kaip melžėja, itin poetiška, mėgstanti kontempliuoti apie sidabrinius voratinklius ir vakaro nuauksintas vakarėjančias pievas ir nė karto neprisimenanti taip geidžiamo buteliuko. Ir jaunoji Aušrinė, kuri mąsto tokiomis frazėmis kaip „mano protas pasiduos pinigų PASKATOMS"... Nu netikiu nė vienu. Nes už juos visus kalba ne jie patys (kaip turėtų būti pirmojo asmens pasakojimo atveju), o autorė ir tai jaučiasi kiekvienam sakiny. Ir čia atsiranda šioks toks paradoksas, nes tikriausias atrodo moterų nekenčiantis Marijos tėvas (nors ir jo kalba šiek tiek per daug nudailinta), iš kurio perspektyvos net nėra pasakojama. Teoriškai taip neturėtų būti. Bet yra...
Kitas niuansas su pasakojimu pirmuoju asmeniu – aš apie save negalvoju, jog esu juodai geltonai dryžuotas vabzdys, šiuo savo pasisakymu rizikuojantis atmušti įkvėpimą tikrai gabiai autorei, nes aš dabar svarstau, kaip pasakyti, jog knyga gera, bet gali būti nuostabi. Taigi... Tai jei aš apie tai negalvoju, kaip perteikti skaitytojui šią informaciją, jos neparašant. Ok, per daug čia sudėtingai suraičiau, tad pasakysiu paprasčiau: reikia rasti būdą, kaip skaitytojui paaiškinti, į kieno vaidmenį jis turi įsijausti. Pirma dalis yra Nikitos ir tik penktoje pastraipoje aš, kaip skaitytojas, sužinau, kad „aš esu" vaikinas. O štai Aušrinės atveju, iki pat knygos vidurio nesuvokiau, tai kiek gi galų gale „man" metų. Tai kaip galiu įsijausti į skaitymą, jei gaudau užuominas, kas kada nutiko ir pagal tai mėginu susiskaičiuoti, ar aš čia šešiametė bamblė ar jau prakutus paauglė...
Vienintelė pastaba siužetui – man asmeniškai buvo sunku patikėti, kad penkiamečių išsiskyrimas buvo toks gniuždantis, o draugystė tokia įsimintina, kad to ryšio šleifas eina per dviejų, jau suaugusių žmonių, gyvenimus. Tiesiog tokiame amžiuje draugystės greitai pasimiršta, o žaizdos – užgyja. Jei nors vienas, kuriam dabar daugiau dvidešimt vienerių, pasakys, kad pamena bent keletą darželio draugų (su kuriais nebebendrauja nuo tų laikų), aš atsiimsiu šiuos savo žodžius. Bent vardus pamenat?
Kita smulkmė: Marija su Aušrine gyvena vargingai, net tualeto namuose neturi, tačiau turi pianiną? Mergaičių tėvas lyg ir ūkininkas, bet ištisas dienas praleidžia prie popierių – taip ir nesupratau, kokia jo veikla. Paskutinis Nikitos konfliktas su mama šiek tiek dirbtinis ir Marijos laiškui (jei ji išvis tokį galėjo parašyti, neišeidama iš savo rolės) trūksta emocinio svorio, jei jis paliekamas pabaigai.
Gerai, pabaigiu. Žinau, kad prirašiau aštriai, todėl noriu paskutinį akcentą užmesti, su viltimi, kad jis nors kiek atstatys balansą. Siužetine prasme ši istorija sukonstruota gerai, veikėjai sukurti įtikinantys, viskas ok su jų motyvais ir bendra logika. Tik reikia padirbėti su jų charakterių atskleidimu iš techninės pusės. Jei tai būtų mano istorija, aš ją perrašyčiau trečiu asmeniu ir to pakaktų. O jei dar pašlifavus detales ir šen bei ten papildžius, sakyčiau, gali siųsti leidyklai. Ne komercinei, bet pvz. į Lietuvos rašytojų sąjungos PK konkursą – why not.
