O buvom penki.

2dalis

Po dar vienos dienos su draugais susitarėm susitikti. Tadis su Lukiu žinojo apleista namą už miesto ribų. 
Ten ir nuejom.  Buvom pasiruoše kviesti dvasias na tiksliu pažystamą dvasia.  Name buvom 5. Aš, Emilė (jau  baigianti pasveikti), Tadis, Lukis ir Laura. Pradėjau piešti ant senų, vietomis ilūžusiu grindų ratą,  o rate dovydo žvaigždę.
-Kas čia per heroglifas? - juokėsi Tadis.
Jam neatsakiau. Degiau žvakes ir dėjau ant žvaigždės kampų.
Žvaigždė pakankamai didelė. Todėl liepiau visiems sueiti į vidurį.
-Diameda! Mums nepavyks nieko neišeis...  -guosdama pasakė Emilė.
-Šaššš neprikalbėk! Turi pavykt. -gan piktai pasakiau.
Viduryje stovėjome ratu. Susikibe rankomis.Buvo mirtina tyla.
-Pasirodyk...  Prašau...  -su viltele sušnabždėjau.
-Užjaučiu. Žinau,  kad nori su juo pasikalbėti, bet jo nebėra jis žuvo..  -sušnabždėjo Emilė ir uždėjo man ranka ant peties.
-Užtilk!! -piktai surėkiau.
-Wow Diameda raminkis. -ramino Lukis.
-Tu vapšė užsprink! -atkirtau.
-Cit sabakos. Jusu babildukai išsigąs. -juokiasi Tadis.
Iš nervų paleidau i Tadi žvakę ir rėkiau:
-Dvėsk nx! 
Lukas išsivedė Emile kol nepradėjau dar garsiau rėkti nors ji nenorėjo palikti manęs. Tadis irgi spruko.
Kai budavau nervota mano draugai budavo su manimi labai atsargūs, nes esu nevaldanti pykčio.
Likau viena.

Antra dalis.  Tikuosi patiks :D