O buvom penki.

8 dalis

Girdėjau žingsnius.
-Diameda?!-pašaukė kažkas.
Neatsakiau.Tiesiog negalėjau.
Girdėjau žingsnuus, jie ėjo link mano kambario, kur prie durų buvau pakeitusi aš.
Staiga žingsniai sustojo.Aš jau jaučiau kaip netenku sąmobės, bet dar sugebėjau prasimerkti ir pamatyti, kad prieš mane stovi Tadis. Jis stovėjo sustingęs, manau išsigando mane tokią pamatęs.
-Diameda!!! -Priartėjęs prie manęs jis dar norėjo kažką pasakyti, bet aš nebeišlaikiau. Praradau sąmonę.
Po kiek laiko atsibudau ligoninėje.
-???-galvijau.
Lengvai manęs stengdamasis neišgąsdinti į palata įėjo Tadis.
-Labas.Atsimeni? -pasakė.
-Nieko neatsimenu.-beveik piktai ištariau.
-Kas tau taip padarė?-klausė.
-Ką padarė?-keistai pasižiūrėjus į ji, o po to jis į mane. Nuleidau akis ir pamačiau siūtine žaizdą sau ant krūtinės. Vos nepradėjau rėkti.
-Kas čia blet per chuinia? -pakėliau toną.
-Vadinasi nepameni.-šnaždėjo Tadis.
-Tas kas taip padarė tegul žiaugiasi, kad nepamenu. Aš jį nudėsiu kai sužinosiu.-rėkiau labai garsiai.
-Užsičiaupk - užklykė Tadas.
-Užsičiulpk!-perėkiau jį.
Pro duris įėjo medicinos seselė.pasižiurėjo į mus piktai ir griežtai liepė užsičiaupt.
-Pašol nx! -pasakiau seselei.Ir pabandžiau išlipti iš lovos, bet nepajėgiau paeiti ir būčiau dribusi jai manęs nebųtų pagavęs Tadis.

Jai nesunku parašykit ką manot😄😄ačiū