O buvom penki.

3 dalis

Likau viena. Stovėjau kambario viduryje. Dėja dabar palužau.. tai buvo paskutinė mano viltis... Pradėjau lėtu žingsniu eiti atgal. Atsirėmiau į sieną.Užsimerkiau. Jaučiau kaip skruostu rieda ašara. Viena .Po to dar viena. Nebesitengiau valdytis. Atsisėdusi ant grindų apsikabinau savo kelėnus ir pradėjau verkti kaip mažas vaikas. 
Staiga kambaryje pasigirdo žingsniai. Ten nieko nebuvo išskyrus mane. Žinoma aš tų žingsniu neišgirdau iki tol kol jie pradėjo garsėti ir artėti link manęs.
-Meile ar tai tu?- šiek tiek išsigandusi paklaušiau.
-Ašššš.-pasigirdo šnypčiantis garsas.
Persigandau.. Lėtai atsistijau,nusišluoščiau  apdžiūvusias ašaras ir visu greičiu bėgau lauk iš to namo. Pajutau kaip kažkas palietė mano koja, bet spėjau pabėgti. Bėgau namo.
Po laiko netikėtai paskambino Emilė.
-Laba, kaip jautiesi?
-Seikutė. Dabar jau gerai... Ačiū, kad teiraujiesi. Labai atsiprašau už šiandien.-pasisveikinau.
-Nieko tokio. -nuramino ji.
-Nori ryt susimatyt? Turiu tau kaiką papasakoti -paklausiau .
-Sakyk dabar.-ramiu balsu paprašė.
-Ne. Reikia susitikti.-papieštaravau.
-Na gerai.. Rytoj 14:30? Tinka? -paklausė.
-Taip. Pasakiau.
-Iki rytojaus.-atsisveikino.
-iki.-atsisveikinau.

3dalis po ilgo laiko 😅😅nežinau kaip,bet derės😄 leiskit man žinot kas gerai ir kas ne. Laukiu nuomonių komentaruose .Ačiū❤️❤️