Mūsų žvilgsniai susitiko ir tu pasisveikinai. Nežinau, kodėl taip padarei, bet tavo balsas privertė mano širdį daužytis taip stipriai, jog maniau, kad ji iššoks. Vos sugebėjau išspausti paprastutį 'labas'. Tuomet nusišypsojai ir nuėjai. Tavo šypsena buvo gražesnė už viską, ką kažkada mačiau per visą savo gyvenimą. Tavo lūpos buvo tarsi dvi rožės, kurių žiedlapius svajojau nuskinti. Norėjau, kad nusišypsotum vėl, tačiau jau buvai dingęs.
