Ir tuomet pabudau, ašaroms riedant skruostais. Visos mano viltys sudužo į tūkstančius šukių, kai supratau, kad viskas buvo tik sapnas. Tu buvai tik sapnas. Oras, kuriuo kvėpavau pasidarė kartus kaip niekad. Nebenorėjau nieko.
Bet tą dieną mokykloje vėl išvydau tave. Tu manęs nepastebėjai, kaip ir aš anksčiau tavęs nepastebėdavau. Širdis vėl ėmė plakti greitai, kai mūsų akys susitiko. Dabar žinojau tikrai. Tu esi viskas, ko man reikia.
Pabaiga.
Na va, pirma istorija, pirmas prisvilęs blynas, bet nuo kažko juk reikia pradėti. Labai prašau nuomonių ir kritikos!
