Atsisveikinus su drauge grįžau namo, griuvau tiesiai į lovą ir užmigau nors dar tik 18:55.
Atsibudau. Pažiūrėjau kiek valandų. Dar tik 04:48?! Staiga už lango išgirdau kaukiant vilką. Jam liūdna. Jis verkia. Apsirengiau šilčiau ir išėjau į lauką. Lauke buvo jauno amžiaus vilkė. Ji buvo visa balta, o jos akys labai neįprastai mėlynai žalios. Ji verkė.
- Pad-dėk m-man. M-man t-t-tave pasiūlė m-mano dr-draug-gė. J-ji čia buv-vo. Sakė tu supranti vilkus,-, pasakė man vilkė. Ant paskutinių žodžių buvo biskį nusiraminus.
- Nusiramink ir papasakok kas tau nutiko. Jei ne paslaptis gal pasakysi savo vardą?- paklausiau vilkės.
- Mano vardas Mola. Mūsų gaują užpuolė kažkoks žvėris. Aš jo nemačiau, bet matė gaujos vado sūnus Evenas. Ir jis nori jį pulti pabaisą su savo draugais. Tas pabaisa nužudė mano Tėvą ir motiną,- per paskutinius žodžius prapliupo verkti Mola.
- Kur eiti, kad rasčiau tavo namus? Ir apskritai jūs gyvenate oloje ar namuose?- paklausiau.
- Tiesiai, gilyn į mišką ir jį praeiti. Ir mes gyvename apleistame miestelyje,- jau ramiau pasakė vilkė.
- Gerai, ateisiu, bet nedabar. Nes naktis. Taigi ate rytoj susitiksim,- atsisveikinau su Mola.
- Ate,- pasakė vilkė nubėgdama gilyn į mišką.
Grįžau namo, persirengiau, atsiguliau į lovą ir pažiūrėjau kiek valandų. Ką?! 05:32! Greitai atsigulus bandžiau užmigti, bet neišėjo taigi ilgai varčiausi lovoje kol užmigau.
