Iš pradžių man apsvaigo galva ir truputį paėjau atgal. Ir tada tamsa...
- Kada ji atsibus, Šimai?
- Tuoi turėtų atsibusti.
- Galėtų iš viso neatsibust.
Išgirdau kaip kalbėjo Mola, Šimas ir pasipūtėlis. Aš jo vardo vis dar nežinau... Pramerkiau akis ir apsidairiau. Aš buvau kambaryje. Jis buvo visas aptrupėjęs, durų nėra, visur pilna dulkių ir čia yra sofa ant kurios dabar guliu ir priešais sėdi trys vilkai: Šimas, Mola ir pasipūtėlis.
Man buvo sunku įkvėpti oro ir jaučiausi surakinta. Man neišėjo nieko padaryti.
- Štai, atsibudo,- pasakė senasis vilkas.
- Ar jauti ką nors? Pavyzdžiui, kad sunku kvėpuoti? Arba tau neišeina pajudėti? Ar jautiesi taip, kad kažkas tave kutena iš vidaus?- paklausė Šimas.
- Na pirmus du pojūčius aš jaučiu, bet paskutinio ne,- ant tų žodžių pajutau kutulį ir pradėjau garsiai juoktis. Aš labai bijau kutulio!
- Ai! Kaip kutena! Padėkit! Baikit! - Pradėjau klykti
- Išprotėjo.- Pasakė pasipūtėlis.
- Prašyčiau pagarbiau su išrinktąja.- Pasakė Šimas. Po jo žodžių akyse pradėjo mirgėti ir tada tamsa kurios aš taip nemėgstu.
