Jau norėjau išeiti iš kambario, bet išgirdau vilko kaukimą. Tiesa sakant vilkų kaukimą. Jie visi artėjo. Pasižiūrėjau pro langą, o ten buvo Evenas su savo vilkų gauja. Ką jie čia po galais daro?! Greitai bėgau iš kambario, nubėgau į apačią prie lauko durų, pasiėmiau striukę ir išbėgau į lauką pas vilkus. Jie visi buvo pikti ir iššiepe dantis. Kodėl? Nežinau.
- Ko tu po galais bėgai iš tos vietos kurioje liepiau būti!?- suriko Evenas vis dar būdamas labai piktas.
- Nes aš pamačiau savo brolį kuris pasivertė vilku! Pala, nejaugi jūs irgi mokat pasiversti į žmogų?- paklausiau bijodama atsakymo kuris manau bus aiškus.
- Taip, mes irgi tai galime.- pasakė Evenas ir pasivertė į žmogų. Tiesioginę to žodžio prasme mano akys lipo lauk. Negalvojau kad jis gali pasiversti į žmogų, bet dar ko negalvojau tai kad jis bus tokio tobulo grožio. Jo juodi, aukštai sukelti plaukai tiko prie jo juodos aprangos.
- Dar ilgai spoksosi į mane?- nusijuokė Evenas ir žiūrėjo į mane klausiamai. Aš susivokus ką dariau papurčiau galvą.
- O taip, aš taip ilgai į tavo veidą spoksosiu kol apsivemsiu, o tai nutiks labai greitai.-nusišypsojau ir suvaidinau kad vemiu. Evenas nusijuokė ir ėjom gilyn į mišką. Jo vilkai stebuklingai dingo, o jis vis dar žmogus. Jis kaip žmogus man labiau patiną negu kaip vilkas. Bevaikštant nežinomais miškelio takais staiga sukaukė kažkoks vilkas. Evenas pasivertė vilku ir nubėgo į miško gelmę. O ką man daryt? Nežinau nei kur eit, nei ką daryt...
