Po jo žodžių akyse pradėjo mirgėti ir tada tamsa kurios aš taip nemėgstu.
Atsibudau. Tas pats kambarys kaip ir aną kartą. Tik kažkaip tas kambarys atrodė padidėjęs. Atsistojau. Kodėl taip keistai jaučiuosi? Lyg vaikščiočiau ant keturių.
Šalia manęs nebuvo nei Šimo, nei Molos, nei pasipūtelio. Keista. Apsidairiau ir pamačiau veidrodį, o veidrodyje... Dieve mano! Aš gal sapnuoju?! Tai aišku sapnuoju! Aš negaliu būt vilku! Baltu vilku žaliomis akimis! Ir tada apalpau.
Ir vėl atsibudau. Tik šį sykį buvo viskas taip pat kaip ir aną kartą, buvau ant sofos, kambarys savo dydžio, na, o aš nevilkas. Aplink mane jau buvo ir Šimas, ir Mola, ir pasipūtėlis.
- Kaip jaučiatės, Luna?- paklausė manęs Šimas.
- Truputį svaigsta galva. O ar aš tikrai buvau vilke ar aš sapnavau?- paklausiau tiesiai šviesiai Šimo.
- Tu gal durna ar tokia apsimeti?gi tu žmogus, negali būt vilkė!- pasakė pasipūtėlis.
- Ar tavęs klausiau, pasipūtėli? Ne aš tavęs neklausiau taip kad tylėk ir sėdėk. Taigi, Šimai, ar aš sapnavau kad buvau vilkė?- dar kartą paklausiau Šimo.
- Tiesa sakant gali būt. Manęs tuo metu nebuvo šiame kambary, bet Evenas tave rado ant grindų ir paguldė ant šios sofos,- pasakė Šimas.
- Pala, kas tas Evenas?- paklausiau Šimo.
- Tu nežinai? Taigi šis, kaip tu vadini pasipūtėlis yra Evenas.- nusijuokė Šimas. Pala ką?! Tai jis yra princas?!
