-Aš ir esu žmogus.- pasakė Teris. Ką!? Kaip? Kodėl jis dabar vilkas? Kodėl jis ne žmogus, o vilkas?!
-Manau tu galvoji kodėl aš taip žiauriai nusišneku, bet taip, aš taip pat esu vilkas ir tai sužinojau būdamas trylikos.- pasakė jis. Tai jis yra toks pat kaip aš?
- Nesuprantu, kodėl tu nebūni žmogumi?
- vilku būti daug smagiau ir lengviau.- nusišypsojęs pasakė Teris. Staiga jis pradėjo keistai elkis. As be galo išsigandau ir nusisukau. Man pradėjo riedėti ašara kai išgirdau jo suinkštimą. Atsisukusi į jį pastebėjau ne vilką, o žmogų.
- Ej, tu mane išgąsdinai! Galėjai bent įspėti, kad atsiversi į žmogų!- pradėjau rėkti ant jo.
- Atsiprašau. Labai seniai buvau žmogumi tai sunkiai man išėjo.- sukrizeno jis. Aš nusišypsojau.
Mes vaikščiojome gan ilgai tiesiog tylėdami ir džiaugdamiesi ja kol neatėjo kažkoks vilkas ir pasakė kad jau viskas nurimo ir jis nubėgo atgal. Kas nurimo? Ko aš nežinau?
- Einam jau namo ar dar pasivaikščiokime?- paklausė Teris.
- Manau jau būtų gerai eiti namo,- Teris nuliūdo ir jau norėjo suktis, bet aš dar pridūriau:
-Bet galim dar pasivaikščiot. Vis geriau gryname ore negu kambary kuriame būnu kiekvieną dieną.- nusišypsojau ir ėjom toliau.
- Iš jūsų išeitų graži pora. - pigdžiugiškai nusijuokė vilkas.
