-Viskas kaip ir buvę, nieko neliečiau,- mama sustoja mano kambario tarpduryje.
-Aha, ačiū,- atsikeliu ir priėjusi prie jos, pakšteliu į skruostą,- labanakt.
-Saldžių, brangute.
Uždaro duris ir pranyksta man iš akiračio. Nugirstu jos tolstančius žingsnius, kurie labai greitai nutyla. Tyla įsivyrauja visame name ir aš ramiausiai galiu eiti tvarkytis.
Pasiėmusi pižamą iš vienos iš komodos stalčių, žingsniuoju vonios kambario link. Atsidariusi duris, apžvelgiu jau seniai matytą, baltumu tviskančią patalpą. Pasidėjusi rūbus netoli vonios krašto, užsidarau duris ir pasileidžiu vandenį.
Patikrinusi vandens temperatūrą, nusimetu dėvimus rūbus ant žemės ir iš palėto lendu į įšildytą vonią. Gulimoje pozicijoje atlošiu galvą atgal ir užmerkiu akis.
Gera grįžti namo, prisiminti senus laikus ir prisikaupti teigiamų emocijų. Tačiau tai nėra į gerą. Negaliu priprasti prie tokio malonumo. Negaliu vėl įsiskverbti į šį gyvenimo būdą. Turiu save suvaldyti ir atsriboti kuo toliau ir ilgiau. Kitaip kentėsiu taip pat, kaip ir kentėjau, kai praradau Jaeyoon.
<•>
Tą įšaušusį rytą aš jaučiau, kad kažkas negerai, kad kažkas negero įvyks ir labai greitai. Jaučiau tai visa širdimi ir žinojau, jog negaliu palikti mano ir Jaeyoon bendro buto nors ir kaip mes tuo metu vengėme vienas kito žvilgsnių.
Vėlyvą vakarą parašė Taehyung, prašydamas manęs pasirodyti bare, kuriame dažniausiai lankydavomės. Tuo metu mes puikiai sutarėme, nes jis buvo tas žmogus, kuris man morališkai padėjo su įvairiais sunkumais ir problemomis, iškilusiomis mano santykiuose su vaikinu.
Aš juo pasitikėjau, viską jam išsipasakodavau. Dabar, žiūrėdama atgal į praeitį, suprantu, kad tai buvo naivu, kadangi Taehyung beveik nepažinojau. Kvaila, neatsargi, naivi mergina pasitiki atsitiktinai sutiktu vaikinu ir išpliurpia vienas asmeniškiausių problemų ir paslapčių. Skamba kaip kokios knygos ar filmo aprašymas.
Nemeluosiu, visi tie slapti susitikinėjimai mane vedė blogąja linkme. Prasidėjo vieno kito stikliuko išlenkimai, naktinėjimai iki paryčių ir kitoks šūdas, kurio anksčiau niekada nesu dariusi. Visa tai slėpiau ir nuo Jaeyoon, ir nuo šeimos.
Nors ir su kiekvienu kartu jausdavausi vis blogiau, tačiau tai nesustojo. Aš ir toliau eidavau su juo susitikti iki tos akimirkos, kai pagaliau pradėjau save tvardyti. Praleidinėjau visus nuo jo einančius skambučius ir žinutes, vengiau bet kokio kontakto. Kaip tik po to, mūsų su Jaeyoon draugystė pasitaisė ir mes toliau gyvenom, kaip seniau, kartkartėmis susikivirčydavome, taip pat kaip ir tą paskutinįjį kartą.
Deja, be reikalo pasidaviau pagundai ir palikau Jaeyoon tą pražūtingą naktį. Visiškai nieko nesakiusi, išėjau iš namų ir su kiek drebančia širdimi keliavau to baro link.
Man atvykus, apžiūrėjau visą žmonių pilną pastatą, tačiau jo neradau. Tai buvo kiek įtartina, tačiau sumaniau palaukti. Kai trūko kantrybė, rašiau, skambinau ir vistiek jokio atsako. Pasidavusi keliavau namo, tikėdamasi, jog niekas nepasikeitė.
Prie pat laiptinės sugebėjau įžvelgti mašinos markę, stovinčią šalia. Tai beprotiškai priminė Taehyung turimą juodą lexus'ą. Akimirką pasimečiau ir nežinojau, ką daryti. Galvoje tik ir kilo klausimai: ar tai jo mašina? Ką jis čia veikia? Ar jis jau viduje? Ar aš jam buvau sakiusi, kur gyvenu?
Paskubomis įlėkiau į vidų ir pėsčiomis kilau į penktą aukštą. Palietusi savo buto durų rankeną, supratau, jog jos atviros.
Visa išsigandusi ir išbalusi uždariau duris. Tuo metu gailėjausi visų savo padarytų sprendimų, labiausiai, susijusių su Taehyung. Žinoma, jog jis čia, tik klausimas, kokio velnio?
Eidama svetainės link, mano akyse jau tvenkėsi ašaros. Buvau pasirengusi blogiausiam. Norėjau tikėti, jog viskas susitvarkys. Kad galėsim pamiršti, kas buvo ir versti naują, švarų popieriaus lapą.
Klydau.
Jie abu stovėjo vienas nuo kito nutolę keliais metrais. Jų kvėpavimas išdavė neseniai įvykusį konfliktą. Akys abiejų žvitrios ir liepsnojančios pykčiu.
Staiga Taehyung akys nukrypo į mane ir išdavė mano pasirodymą. Iš paskos atsisuko ir Jaeyoon. Jo veidas, mimika, akys - niekada neužmiršio to momento. Jis atrodė nusivylęs, susierzinęs, piktas, įskaudintas. Be jokių žodžių praėjo pro mane lyg pro tuščią vietą ir garsiai trenkęs durimis, išėjo lauk.
Man prireikė kelių akimirkų suvokti situaciją ir kaip man reiktų elgtis. Tad išbėgau pavyjimui, nuolatos šaukdama
jo vardą. Buvo per vėlu, kai jis jau užvedęs mašinos variklį, išvažiavo iš aikštelės tiesiai į atvirą gatvę.
Man skaudėjo. Norėjosi rėkti. Verkti. Kažkam suduoti. Tačiau svarbiausia, jog tai buvo mano kaltė.
Kai grįžau atgal, Taehyung jau buvo dingęs. Nežinau kaip, kur, tačiau ir geriau, jog jo nebebuvo.
Nekenčiau jo. Nekenčiu ir dabar. Už viską. Praeitį, dabartį.
Nuo to laiko aš pamačiau jo tikrąsias spalvas, koks jis iš tikrųjų yra. Tai nė kiek nežavi, tik kelia bjaurastį ir pasišlykštėjimą. Pasitikėjimas juo dingo, kartu ir mandagumas bei pagarba. Nenorėdama patirti dar labiau nuoskaudų, privalau jam paklusti ir daryti tai, ką jis liepia.
Bent jau iki tol, kol sugalvosiu gerą pabėgimo planą.
