Under him // Kim Taehyung

two

Velnias. Aš jai dar nepasakiau.

Jaeyoon yra mano vaikinas, deja, jau buvęs. Ir kaip visada, už viską turiu dėkoti Taehyung. Tas šunsnukis jau seniausiai kontroluoja mano gyvenimą ir aš nieko negaliu padaryti, kad tai sustabdyčiau.

Viskas įvyko visai ne taip, kaip buvo suplanuota. Aš galvojau, kad galiu juo pasitikėti, nors ir žinojau, koks pavojingas ir neatsargus sprendimas tai buvo.

Tačiau šiuo metu yra svarbiausia išvengti ilgo pokalbio su mama apie tą nelaimingą įvykį. Žinant ją, ši iškart prikibs ir peš iš manęs kiekvieną smulkią detalę, kaip nutrūko ilgai puoselėta mūsų draugystė.

-Mes...- neturiu net kur dėti akių,- išsiskyrėme.

-Ah, mieloji,- ji nutaiso liūdną veidą ir priėjusi, švelniai apkabina.

Atsargiai padedu rankas ant jos nugaros ir įnarinu savo galvą į jos kaklą. Abi tylime, rodos, nežinome ar nenorime nieko sakyti.

-Kodėl?- ji taria.

-Tiesiog.. mūsų interesai pradėjo skirtis ir jis nebejautė to ryšio, kuris buvo tarp mudviejų anksčiau.

Negaliu teigti, kad visa tai melas. Tai buvo realiai tiesa, su plonai užglaistytu balto melo glajumi. Jei jai papasakočiau viską, kas nutiko, dėl ko tai įvyko.. nemanau, kad galiu įsivaizduoti, kas po viso to laukia.

-Ar jis tai tau pasakė?- jaučiu susierzinimo ir pykčio gaidelę.

-Ne, mama,- įkvėpiu gurkšnį oro,- na, taip, bet viskas yra gerai, tikrai. Aš jaučiuosi geriau.

-Ar tikrai? Aš žinau, kokia svarbūs ir artimi tau buvo šie santykiai.

Nuleidžiu galvą žemyn, sutikdama su jos žodžiais.

Žinoma, buvo. Mes draugavome trejus metus. Jie buvo kupini visko, ir meilės, ir džiaugsmo, ir skausmo, ir neapykantos, tačiau viskas galų gale baigdavosi susitaikymu. Viskas sugriuvo taip greitai, lyg vėjo papūstas kortų namelis.

-Kada tai nutiko?

-Prieš kelis mėnesius,- nenorėdama gilintis į nuoskaudas dar labiau, pasakau apytikslę datą.

-Ir aš tik dabar tai sužinau.- mama atsidūsta.- Turėsi dažniau grįžti namo, kitaip nieko nebus.

-Gerai,- nutaisau mažą šypsenėlę.

Kai tik mūsų rankos atsilaisvina nuo viena kitos, prieinu prie gabaliukais supjaustyto torto.

-Nori?

-Būtų neprošal.

Nuotaika akimirksniu pasitaiso, abiejų veidose pasirodo po šypsenėlę. Netrukus įsiplieskia pokalbis.

Jauki atmosfera, pasišnekučiavimai su mama, karštas šokoladas, užkandžiai - viskas taip artima ir miela širdžiai. Visi atsiminimai, akimirkos sugrįžta, it niekas nebūtų pasikeitę.

Kaip pasiilgau tokių vakarų, tokio gyvenimo. Norėtųsi viską atsukti atgal, kai dar galėjau pasirinkti savo kelią. Dabar esu įsitikinusi, jog būčiau priėmusi visai kitą variantą. Gailiuosi, jog buvau tokia kvaila ir neatsargi.

-Kaip tau su tėčiu?- pradedu visai kitą pokalbio temą.

-Na, žinai... kaip visada,- jos akys liūdnai sužiba, veide nebelieka šypsenos.

-Jis negrįžta?

-Tikriausiai, ne.

Mano tėvų santykiai niekada nebuvo palankūs. Nuo vaikystės kartkartėmis pamatydavau juos besiriejančius. Tai iki šiol nepasikeitė ir, rodos, tam atėjo pabaiga.

Prieš pusmetį tėvas paliko šiuos namus su visa savo manta. Prisimenu mamą verkiančią ir bėgančią jam iš paskos. Ji nenorėjo jo paleisti, nenorėjo likti.. viena.

Į tai buvo sunku žiūrėti. Nežinau ar buvo verta tą savaitgalį čia pasilikti. Gal net geriau, jei to nebūčiau mačiusi. Tačiau jai reikėjo paramos, ir tuo metu buvau jos vienintelis ramstis.

-Gal dėl manęs ir tau nepasisekė su tavo vaikinu,- rodomuoju pirštu suka ratus aplink puodelio kraštą.

-Baik, mama.- švelniai duodu jai per ranką.- Žinoma, jog ne. Tu niekuo dėta.

Trumpam stoja nejauki atmosfera. Tikiuosi, ji nekaltina savęs dėl pastarųjų įvykių.

-Gal pasiliksi? Savaitgaliui?

-Mama...

-Nagi,- pažiūri į mane prašančiai,- juk žinai, kaip pasiilgau savo mergaitės.

Niekaip negaliu atsisakyti, žiūrint į ją. Aš turiu pasilikti ir noriu pasilikti, tačiau ar man iš tikrųjų tai galima? O jei man vėl bus paliepta grįžti?

Ai, dėjau aš ant jo. Vienas savaitgalis nieko nepakeis.

-Na, gerai,- plačiai nusišypsau ir paėmu jos ranką į savąją.

Jos lūpų kampučiai pakyla ir suformuoja džiugią šypseną. Malonu ją matyti laimingą.