Išvydus Taehyung vardą telefono ekrane, apėmė bloga nuojauta. Negi kas nors spėjo per dienos laikotarpį nutikti?
-Atsiprašau, bet turiu pakelti,- tariu mamai ir atsikėlusi nuo pledo, paeinu kiek nuošaliau.
Kad ir kaip nenoriu paspausti ekrane švytinčio žalio mygtuko, privalau save prisiversti. Antraip.. iš tikrųjų, net nežinau, ko galiu tikėtis ir gauti mainais.
Giliai įkvėpusi, paspaudžiu mygtuką ir prikišu telefoną prie ausies.
-Klausau?
-Kur tu esi?- be jokios įžangos pradeda pokalbį.
-Pas mamą,- kiek sutrinku po tokio jo klausimo,- gi prašiau tavęs leisti šį savaitgalį man pabūti su šeima.
Kito ragelio pusėje nieko negirdėti, tik tyla. Ar jis pamiršo? Nenustebčiau.
-Privalai grįžti,- po geros minutės prabyla.
-Ką? Kodėl?
-Nes aš taip pasakiau!- šiurkščiai išrėkia žodžius.
-Taehyung, kaip tai suprasti? Gi aš tavęs pra-
-18 valandą, kad būtum pas mane.
Po šių jo žodžių ryšys nutrūksta. Jis padėjo ragelį.
Vis vien dar keletą kartų pašaukiu jį vardu, tačiau jokio atsako. Jis išties numetė net neleidęs man pabaigti šnekėti.
Iš nervų vos nenumetu telefono į netoli esantį medį. Vietoj to, susitvardau ir stipriai jį suspaudžiu savo rankoje. Vis dėlto, aplinkui daug žmonių. Nesinori pasirodyti lyg kokiai beprotei ar protiškai atsilikusiai.
Pastoviu kelias minutes užmerkusi akis, kol bent truputį apsiraminu. Tačiau jau atsigręžusi į mamos pusę, matau į mane įsmeigtas akis. Tiesiog nuostabu.
-Ar viskas gerai?
Tik man atsisėdus, ji paima mano ranką ir stipriai suspaudžia. Atrodo sunerimusi.
-Na, kaip čia pasakius...
-Ar tai susiję su Jae-
-Oi ne,- nejučiom susiraukiu,- tikrai ne dėl jo.
Mama lengviau atsidūsta.
-Man skambino iš darbo. Aš turėčiau grįžti.
-Šiandien?- nustemba.
-Taip, geriausiai dabar pat.
-Bet juk šeštadienis,- klausiamai pažvelgia į mane,- galėtum bent nakčiai pasilikti, o ryt iš ryto, po pusryčių, ramiai susiruošti ir važiuoti namo.
-Deja, negaliu. Turiu grįžti dar šiandien,- kad ir kaip nemalonu, tačiau turiu atsisakyti mamos pasiūlymo.
-Bet kodėl? Gi šiandien į darbą nebesugrįši, o ryt gi išeiginė, jei dirbi kontoroje,- vis bando susitarti.
-Taip jau yra,- garsiai atsidūstu ir nusuku akis žemyn,- nenorėčiau susipykti su savo viršininku.
Kelias minutes taip ir sėdime, nieko nesakome. Taip norėčiau pagaliau išsivaduoti iš šių melo pinklių ir viską jau išsipasakoti, tačiau nenoriu jos įskaudinti, supykdyti. Puikiai ją pažįstų ir žinau, kokia jautri ji yra. Nenoriu, jog ji nerimautų dėl manęs.
-Na, tada pakuojamės.
Tyliai prasitaria ir, paleidusi mano ranką, atsikelia nuo pledo. Pradeda viską pakuoti ir ruoštis judėti namų link. Pasilenkiu rinkti pilnus dar net nepaliesto maisto plastikinius indėlius, tačiau ranka mane sustabdo.
-Geriau eik pakviesti Lynn,- taria net nepažvelgusi į mane.
Atsidūstu. Žinau, kad ji nusiminusi ir nusivylusi. Tačiau kol kas, negaliu nieko padaryti, tik taikstytis su tuo.
Pasisuku parkelio link. Visur apstu žmonių. Tiek susisėdusių ir besimėgaujančių savo atsineštu maistu, tiek besilinksminančių ir smagiai besišnekučiuojančių kartu su artimaisiais. Visas parkas tiesiog prisipildęs gyvasties ir nesiliaujančio šurmulio.
Akimis seku vaikų būrelį, kuriame pastebiu ir Lynn. Iš jos išraiškos, akių ir garsaus juoko suprantu, kad ji kuo puikiausiai leidžia laiką su draugais. Gaila, jog teks nutraukti šias linksmybes.
-Lynn!
Mergaitė pradeda dairytis. Jos akys visur ieško to žmogaus, kuris ją kviečia.
-Lynn, aš čia!- dar kartą pašaukiu.
-Atbėgu!- pagaliau mane pamačiusi, atlekia visu greičiu mano pusėn.
Kai ši būna jau prie pat manęs, pasilenkiu ir švelniai apkabinu.
-Lynn, mes turėsim sugrįžti namo.
-Dabar?- susiraukia.
-Taip, dabar.
-O kodėl?
-Nes aš turiu grįžti atgal į-
-Vėėėl?- iš balso galima nuspręsti, kad yra nusiminusi.
-Taip,- pažvelgiu į jos rudas akis,- tačiau prižadu greitu metu čia sugrįžti.
-Prižadi?
-Prižadu.
Ši ištiesia man mažylį pirštelį. Visada taip darydavom, kai ką nors viena kitai prisižadėdavom. Sulaužyti priesaiką yra griežtai draudžiama.
Ištiesiu savąjį ir švelniai juos sukabiname. Sesutė iškart nusišypso. Man irgi palengvėja.
<•>
-Paskambink, kai jau būsi namuose,- mama įduoda krepšį su juos spėtu paruošti maistu ir atsiremia į mano mašinos dureles.
-Gerai,- užvedžiu variklį,- laikykitės. Pasistengsiu kuo greičiau sugrįžti.
-Visada taip sakai, tačiau nuo to niekas nepasikeičia.
Jos veidas atrodo niūrus ir nelaimingas. Žinau, jog nesu gera dukra, kokia iš tikrųjų turėčiau būti. Ištisai meluoju, meluoju ir dar kartą meluoju. Kada gi pagaliau išdrįsiu jai viską pasakyti?
-Mama,- sugriebiu jos ranką,- aš stengiuosi. Tačiau.. ne viskas taip paprasta. Tikrai norėčiau čia sugrįžti dažniau, matyti jus kiekvieną dieną, bet.. negaliu. Tačiau prižadu, kad vieną dieną visai tai pasikeis.
Ji pasilenkia, pabučiuoja man į plaukus ir, tik pamojusi, uždaro mašinos dureles.
Nieko man daugiau nelikus ką daryt, išvairuoju iš kiemo, dar kartą žvilgteliu į jau tuščią kiemelį, namus ir pasisuku į ilgą kelią atgal.
Dabar tik ir norėčiau mielai tvoti tam šunsnukiui per veidą.
