Visą kelią namų link buvau tokia susierzinusi, jog maniau galinti sulaužyti mašinos vairą. Viskas taip įgryso, jog menkiausia smulkmena vedė mane iš proto.
Nesibaigiančios eilės įvairiausių keiksmažodžių aidėjo per visą saloną, taip palaikydamos ne itin malonų muzikinį foną. Radijas jau seniausiai išjungtas - galima suprasti įvairiomis prasmėmis, nes jau ir nebesitikiu, jog šis dar ką užgros be specialisto pagalbos.
Staiga mano dėmesį patraukia mašinos skydelis. Vaizdas iš ties nedžiuginantis - baigiasi degalai. Žutbūt turiu rasti degalinę, antraip mašina užges viduryje autostrados. O tai būtų pražūtinga bet kokiu atveju - galima kraupia avarija arba Taehyung įniršiu. Kas po antrojo varianto laukia, žinoti nenoriu.
Pavažiavusi keletą kilometrų jaučiu, jog sunkiai sekasi išlaikyti esamą greitį. Mašina nebetraukia, greitis lėtėja. Niekur nematau jokių kelio ženklų, įspėjančių apie artimiausią vietą įsipilti kuro. Darosi neramu, o nervai jau iš vis nebelaiko.
Ačiū Dievui, jog už gerų 10 minučių randu šiokią tokią degalinę. Dar keletas minučių ir būčiau galėjusi pradėti verkti viduryje gausaus mašinų srauto. Net maldos būtų nepadėjusios.
Lėtai įsuku ir prisiparkuoju prie pat automato. Viską apsitvarkiusi, pasiimu piniginę ir kuo skubiau žingsniuoju kasos link. Įėjusi į parduotuvę dar nukeliauju pasiimti vandens. Važiuoti dar visa valanda, o troškulys jau kankina ilgą laiką. Priėjusi gėrimų lentynas, išsirenku nedidelį buteliuką mineralinio vandens ir paskubomis, kirsdama visą parduotuvę, žingsniuoju link kasininkės.
Staigiai pasukusi į šoną, atsitrenkiu į kažkieno krūtinę. Susvyruoju ir vos nepargriūnu, tačiau tvirta ranka sugriebia už liemens ir priglaudžia arčiau savęs.
-Mina?
Dar neišvydusi žmogaus veido, iš balso suprantu, kas šneka.
-Sveikas.
Pažvelgiu į savo buvusio vaikino veidą, kuris išduoda, jog šis nesitikėjo manęs čia išvysti. Lygiai taip pat, kaip ir aš.
-Ką čia veiki?- paklausia.
-Važiuoju miesto link,- atsidūstu,- buvau užsukusi trumpam pas šeimą.
-Ah taip, gi vakar buvo Lynn gimtadienis, tiesa?
-Tu prisimeni?
-Na, žinoma,- nusijuokia.- Gi visada vykdavome pas tavo mamą į kasmet organizuojamą karališkajį pokylį.
Net pati nusijuokiu.
Tikrai taip. Kiekvienais metais, tą pačią dieną, tą pačią valandą vykdavo sesutės gimtadieniui suorganizuotas pokylis. Kaip ji ir sakydavo - skirtas tik garbingiausiems svečiams, princams ir princesėms. Kitaip sakant, jame dalyvauti galėdavo tik mama, aš, Jaeyoon, pati jubiliatė ir jos geriausios draugės.
Žinoma, tėtis irgi dalyvaudavo. Na, bent jau iki tol, kol mūsų nepaliko.
-Taigi,- šypteliu.- šiais metais jis buvo kiek kuklesnis.
Jaeyoon veide šmesteli blanki šypsenėlė. Aišku, kad jis suprato, ką turėjau omenyje.
-Na, tikiuos, kad tai nesugadino šventinės atmosferos bei nesutrukdė įspūdingojo pokylio repertuaro. Vis dar nepasikeitęs?
-Deja, ekstravagantiški pietūs, iškilmingoji arbatos bei desertų pertraukėlė, elegantiškas princesių šokių vakaras vis dar triumfuojamas mėgstamiausio Lynn filmo peržiūra.
Abu nusijuokiame, tačiau tą pačią akimirką mane užklūpsta melancholiška nuotaika. Taip seniai negirdėjau jo juoko, nemačiau jo kerinčios šypsenos, apskritai, negirdėjau jokių žinių iš jo pusės. Ir vis dėlto, kaip gera jį pagaliau išvysti. Kad ir sumautoje degalinėje.
Sakoma, jog laikas gydo žaizdas, tačiau ši, rodos, dar ilgai neužgis.
O gal ir niekada.
-Na, manau, jog jautiesi išsekusi ir norėtum kuo greičiau grįžti namo pailsėti. Geriau nebetrukdysiu.
-Ne, ne, viskas gerai,- paskubomis ištariu žodžius,- buvo smagu tave pamatyti.
-Man taip pat,- švelniai šypteli.- Saugios kelionės ir ramaus savaitgalio, Mina.
-Ačiū, tau taip pat, Jaeyoon.
Abu atsisveikinę, pasukame skirtingomis kryptimis. Priėjusi prie kasininkės, atsigręžiu atgal, tikėdamasi dar kartą jį išvysti. Deja, Jaeyoon jau nebėra. Ir galbūt taip ir geriau.
Susimoku už išlaidas ir lekiu lauk. Įsėdusi į mašiną ramiai atsigeriu vandens, porą minučių leidžiu sau atsikvėpti nuo ką tik patirtos situacijos. Galvoje tik ir sukasi mintys apie Jaeyoon, apie tai, kaip aš jo pasiilgau, ir jei tik galėčiau, bėgčiau paskui jį maldaudama jo atsiprašymo. Taip, galbūt jau yra per velu tikėtis, jog viską galima atstatyti, sugrįžinti į senas vėžias, tikėtis, jog mums pavyktų pamiršti mudviejų santykius sugriovusią katastrofą ir eilę jos link sekusių įvykių.
Tikriausiai šios beprotiškos mintys yra tik mano naivumo padarinys. Niekada neturėsiu laisvės: laisvės pačiai priimti sprendimus, pačiai veikti, pačiai gyventi, nes tai, ką šiuo metu darau, kuo turiu apsimesti, po šimts, tikrai ne gyvenimas.
Ir ties šituo momentu prisimenu tą monstrą, kuris šiuo metu laukia manęs pasirodančios ant jo kilimėlio, lyg kokio šuniuko, įpareigoto paklūsti bet kokioms šio užgaidoms.
Šiuo metu laikrodis muša 17:14 ir tai, mano nesėkmei, pranašauja nieko gera. Kadangi iki susitartos, veikiau jo nurodytos, vietos liko apie valanda kelio, ten turėčiau atsidurti kažkur 15 minučių po 18 valandos. Ir tai yra geriausias variantas, nes tokiu laiku, tokią dieną mašinų srautas keliuose yra nemažas.
Pažinodama Taehyung nemenką dalį laiko, esu įsitikinusi, jog gausiu nuobaudų. Kokių? Priklauso nuo jo nuotaikos. Pokalbyje telefonu parkelyje jis pasirodė nepatenkintas, irzlus, susierzinęs, nekantrus. Visai juokinga, nes toks jis būna visada. O tai pasako labai daug.
Šmėsteli mintis visai neatvykti ir grįžti tiesiai namo, pasimėgauti karšta vonia, vyno taure ir... tiesiog leisti sau atsikvėpti, truputį atsipalaiduoti. Išsimiegoti. Išties graudu: tai, kas kažkada buvo įprasta bei normalu, dabar taip tolima ir nepasiekiama, lyg tai būtų kokia prabanga.
Ha ha. Iš tiesų būtų šaunu taip netiesiogiai parodyti špygą ponui visagaliui. Tačiau kas manęs laukia mainais? Sava mirtis, ar blogiau - mano brangių bei artimų žmonių?
