-Kelkis, kelkis, kelkis!
Kažkas staiga įšoka į mano lovą ir pradeda šokinėti. Judrūs veiksmai sukrutina visą lovą, taip pat ir vos neišmeta manęs iš lovos.
Tuoj pat pramerkiu akis iš nuostabos ir pasižiūriu triukšmadarės link. Linn linksmai man nusišypso ir išdykėliškai pasimaivo.
Greitu mostu pačiumpu mergaitę į glėbį ir stipriai suspaudžiu. Abi parsibloškiame ant lovos. Ši pradeda cypauti ir garsiai juoktis.
-Paleeeisk!
-Nereikėjo manęs tuomet žadinti, panelyt!- užkutelioju sesutę.
-Kas čia vyksta?
Į kambarį įsiveržia mama. Iš išvaizdos galiu numanyti, jog mūsų balsai ją prižadino. Tačiau ji visai nesupyksta, veide šmežteli šypsena ir ji taip pat prisijungia prie mūsų.
-Aš maniau, kad čia mano lova,- apsimestinai susierzinusi tariu.
-Neee,- Linn iškiša liežuvį,- ir mano.
-Ak, taip? Tuomet einu į tavo kambarį,- pagąsdinu.
-Ne!- ši sucypia ir žaibo greičiu išbėga į savo kambarį.
-Pasiilgau nors tokio rytinio triukšmo,- mama nusijuokia iš mūsų sukeltos scenos.
-Galbūt šiandien kur nors išeikime trise?- keletą minučių pamąsčiusi prasitariu.
-Mhm, gera idėja. Ką norėtumei nuveikti?
-Gal surenkime kokį pikniką parke, arba nueikime į kiną?
-Reikės paklaust mažylės, ką jinai mano,- mama pabučiuoja į mano plaukus ir eina durų link,- einu gaminti pusryčių.
Tik jai palikus mano kambarį, pasirąžau ir nužingsniuoju vonios link.
<•>
-Kam pirmai?
Abiejų su sese dėmesį atkreipia mamos klausimas.
-Man!- Linn plačiai išsišiepia.
Tuoj pat lėkštė, pilna gardžiai kvepiančių blynų, atsiduria priešais ją.
-Kažkam apetitas sukilo,- nusijuokiu.
Netrukus visos sėdime prie pusryčių stalo ir smaguriaujame mamos keptais blynais. Kaip visada, maisto skonis niekada nenuvilia.
-Linn, ką norėtum šiandien nuveikti?- taria mama.
Sesutė apsimeta rimtai susimąsčiusi ir pasideda po smakru ranką. Po kelių minučių pauzės prabyla.
-O jeigu surengtume pikniką parke?- jos akys sužiba nuo idėjos.
Mama linkteli ir pradeda rinkti nešvarius indus nuo stalo. Padedu jai viską surinkti ir išplauti.
Kol mudvi darbuojamės ir ruošiame vaišes virtuvėje, Linn sėdi svetainėje ir žiūri animacinius filmukus per televizorių.
Po kelių valandų, jau truputį po pietų, išsiruošiame judėti parko link. Kadangi šiandien oras atrodo palankus, per daug šiltai nepersirengiame.
Pasiėmusios visus daiktus, išeiname laukan. Aukštai danguje spindinti saulė, suteikia šilumos ir praskaidrina nuotaiką.
Eidamos šaligatviu sutinkame nemažai žmonių. Regis, ne mes vienos išlindome pasidžiaugti retai ateinančiu gražiu oru.
Parkas pilnas gausių šeimų, porelių ir pavienių asmenų. Ramybės čia maža - vaikai linksmai krykštauja aplinkui, besišnekantys vieni su kitai žmonės, paukščiai skraidantys padange ir čiulbantys įvairiausias melodijas. Taip gera ir jauku.
Linn tuoj pat mus palieka ir prisideda prie vaikų būrelio. Na ir ko tikėtis iš jaunėlės. Kartu su mama prisėdame ant languoto pledo ir ištraukiame plastikinius indelius su maistu.
-Kaip tau šeip sekasi, Mina?- prabyla.
-Am..,- nutęsiu nežinodama, ką sakyti,- kaip ir gerai.
-Tikrai?- neužtikrinai akies krašteliu pažiūri į mane,- Kuo užsiėmi pastaruoju metu?
-Turi omeny, kur dirbu?- kelis kartus atsikosėju, kai vos nepaspringstu.
-Aha, tiesiog domiuosi.
Žinoma, domėtis dukros gyvenimu yra normalu, tačiau mano atveju, visais įmanomais būdais to vengiu. Esu tiek daug nuslėpusi nuo savo šeimos, jog pati pasimečiu savo melų pinklėse. Būtų nemalonu pasakyti kažką, ką esu pasakiusi anksčiau arba tai, kas niekaip nesueitų su paskutiniais įvykiais.
-Na..,- bandau suktis iš nemalonios padėties,- šiuo metu dirbu kontoroje.
O kaip gerai būtų dirbti tokį ramų, normalų darbą. Ir kodėl buvau tokia durna?
-Kokioje kontoroje?
-Mama, vistiek nežinosi,- nusijuokiu.
-Nagi, Mina, kuo tu mane laikai?- ši palenkia galvą į mano pusę ir šypteli,- Aš tiek darbų esu praėjusi, tiek variantų išbandžiusi, tad nemanau, jog pasakytum kažką man nežinomo.
Tiksliai. Mano mama yra pradirbusi visur, kur, tikriausiai, įmanoma. Nuo pat vaikystės prisimenu, kaip dažnai likimo nulemta dalia teko jai keisti darbo vietas. Įvairiausios parduotuvės, kontoros, kepyklėlės - nuo visiškai varganų iki prašmatniausių. Net iš namų reikėjo dirbti, kol Linn buvo visai maža. Šiuo metu ji dirba nedideliame, bet jaukiame knygyne. Džiaugiuosi, jog ji laiminga ir džiaugiasi šia turima darbo vieta.
Ji suraukia antakius ir įdėmiai įsižiūri į mano veidą. Vis laukia mano atsakymo, o aš tik tyliu ir neturiu, ką atsakyti. Kaip nesuklysti?
-Gerai,- giliai atsidūstu ir patogiai sunėrusi abiejų rankų pirštus, pasidedu ant kelių,- dirbu-
Staiga suskamba telefonas. Iš skambučio suprantu, jog tai manasis. Viduje lengviau atsidūstu ir dėkoju šiam asmeniui už sutrukdytą pokalbį su mama. Bent dabar išvengsiu šios pokalbių temos apie savo darbą.
Tačiau tik pažvelgus į adresato vardą, nuotaika subjūra.
