9 / 11

I skyrius

„Tai buvo gėdingiausia diena mano gyvenime!"

***

Nedaug kas žinojo, kas iš tikrųjų įvyko rugsėjo vienuoliktąją. Žmonės nenumanė, kad prieš įvykstant žiauriam išpuoliui, kai kas pabėgo iš Pentagono.

***

Šiandien jaučiausi itin pavargęs. Naktį sunkiai sekėsi užmigti, todėl į darbą atslinkau tvinksinčia galva. Derinau racijos signalus, tikėdamasis užčiuopti reikiamą dažnį. Vakar kažkas suvėlė prietaiso kodą, tad dabar už tai reikėjo atsakyti man.

Ūmai atsidarė durys ir vidun įžengė vyras. Kristianui buvo trisdešimt septyneri, tačiau jis atrodė ne vyresnis trisdešimties. Jis buvo tikras šeimos žmogus ir puikus kolega, su kuriuo puikiai sutarėme nuo pirmos mano akimirkos darbe. Vyras linktelėjo pasisveikindamas ir išsitraukė iš spintelės apsauginio uniformą.

- Kažkas naujesnio? - pasidomėjau, vis dar klausydamasis racijos skleidžiamo triukšmo. Po perkūnais, kažkas tikrai sukniso jos sistemą.

- Vakar sulaukiau iš tiesų įdomaus skambučio, - sumurmėjo užsimesdamas ant pečių tamsiai mėlyną striukę. - Velnias, man tikrai reikia parūkyti.

Lengviau atsikvėpiau susireguliavus signalui. Pritvirtinau prietaisą prie plataus diržo ir palaukęs, kol Kristianas susižvejos krepšyje pakelį cigarečių, nusekiau su juo į lauką. Dar turėjome laiko iki prekybos centro atidarymo, tuo labiau, kad šiuo metu dangoraižyje plušo valytojos, kurioms pasipainiojus ne vietoje ir ne laiku gali būti nulydėtas keletu piktų žodelių.

- Nagi, pasakok, - pratariau nusileidus liftu ir įkvėpus tyro lauko oro. - Tave paaukštino?

Kristianas prisidegė cigaretę ryškiu žiebtuvėliu ir įtraukęs dūmą papurtė galvą. Atkišo ją man, bet atsisakiau.

- Juokauji. Su tokiu bosu stypsosiu tame pačiame darbe mažiausiai dešimt metų.

- Tuomet kas įvyko? Intriguoji, Kristianai.

- Vakar vėlai vakare man paskambino vyras ir liepė šiandien neiti į darbą, - dar vienas dūmų tumulas pasklido po aikštelę.

- Ko gero mokyklinukai žaidė žaidimus, - gūžtelėjau pečiais. - Juk ir mes seniau taip darydavome. Vaikai dar nesupranta tokių skambučių beprasmybės.

- Ne, - jis papurtė galvą. - Tas vyras skambino dar keliems kolegoms. Negali būti sutapimas. Kažkas išsiaiškino mūsų numerius.

- Na, aš tokio skambučio nesulaukiau. Nenustebčiau, jei tai būtų konkurentai. Girdėjau, kad viršininkas seniai susitepęs rankas, o šis prekybos centras būtų gardus kąsnelis nekilnojamo turto įmonei.

- Galbūt, bet geriau vykime neigiamas mintis ir pasišnekėkime apie geresnius dalykus, visgi darbo diena tik prasideda, - šyptelėjo pamojuodamas cigarete. Kliūdyta vėjo nuorūka užsiplieskė dar stipriau, tad akimirką suabejojau, ar jis nenusvils pirštų. - Kaip sekasi Anastasijai?

- Puikiai, - plačiai nusišypsojau. Pagaliau atėjo metas mano mėgstamai temai. - Negalime atsidžiaugti artėjančiu stebuklu.

- Kada mažoji turėtų išvysti pasaulį?

- Trečiadienį.

- Greitai, - Kristianas pakėlė mįslingą žvilgsnį į dangų. - Pagaliau ir tu suprasi, ką reiškia būti jaunam tėveliui su mišinukais ir košytėmis.

Pavarčiau akis.

- Iš tavo žodžių atrodo, kad manęs laukia nepakeliami sunkumai.

- Aš to nesakiau. Bet jei reikės man pavaidinti Kalėdų senelį, būtinai kreipkis.