9 / 11

Epilogas

„Tikriausiai nebuvau toks talentingas, kaip Amanda."

***

Iš kažkur toli atsklido policijos sirenų gausmas. Pakėliau galvą, nulydėdamas akimis pro šalį pralekiantį automobilį, tačiau nekreipiau į jį dėmesio. Mieste vyko nusikaltimas ar nelaimė, bet šį kartą ji manęs nesiejo. Vėl nuleidau akis į kapą. Pritūpęs padėjau ant žemės baltą leliją. Kristianas mėgo šias gėles. Jis sakydavo, kad balta spalva yra raktas į supratimą. Tik kad šis raktas neatrakino sėkmingo gyvenimo.

- Ei, viskas gerai, - pajutau švelnų prisiglaudimą prie kairio šono. - Nesijausk dėl to kaltas.

Anastasija priglaudė lūpas man prie skruosto, bet tai nepadėjo pasijusti geriau. Šiandien rugsėjo vienuolikta, praėjo treji metai po žiauraus teroro išpuolio, kuriame man teko dalyvauti. Kartais susimąstydavau, kodėl man pavyko taip lengvai išsisukti - apsiribojau lūžusiais kaulais ir galybe sumušimų. O du tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt du žmonės paaukojo gyvybes dėl kelių asmenų idėjų.

- Tėti, - cyptelėjo dvejų metukų Sofija, iškeldama į viršų rankutes. Pakėliau ją ir suspaudžiau glėbyje. - Kas jam nutiko?

Mano dukra buvo labai protinga. Galbūt dėl to fakto, kad vieną akimirką galėjau nebepamatyti nei vieno šeimos nario, ją labai branginau ir mylėjau. Negalėdavau nuslėpti nuo jos įvykių, Sofija buvo smalsus vaikas, tad net menkiausiai smulkmena negalėdavo išsprūsti man iš lūpų, jai negirdint. Mažoji dievino mano sekamas pasakas ir istorijas, greitai mokėsi ir tobulėjo.

- Ar pameni pasakas, kurias tau seku prieš miegą? Apie narsius herojus, ginančius savo šeimas? - ji palinksėjo. - Kristianas irgi buvo toks. Jis kovėsi, kad apsaugotų savo vaikus, tokius pačius, kaip ir tu.

- Ar jis dabar laimingas? - Sofija nežymiai patempė lūpą.

- Žinoma, kodėl klausi? - mano veidą paliko netikra šypsena. - Jis dabar pas Dievą, daug geresnėje vietoje, negu šis pasaulis.

Mažylė prisiglaudė man prie peties. Pažvelgiau į Anastasiją, o ji šypsodamasi linktelėjo galva. Kelios raudonų plaukų sruogos užkrito ant melsvų akių, palikdamos vėjavaikiškumo įspūdį. Ji visada buvo su manimi, palaikė mane sunkiausiomis akimirkomis. Tik jos dėka aš imu susitaikyti su draugo žūtimi, bet manęs dar laukia ilgas kelias, kad mano siela pagaliau būtų rami.

- Eime, jau vėlu, greitai visiškai sutems, - tariau nešdamas apsnūdusią Sofiją ant rankų.

Kai buvome prie pat namų buvo visai tamsu. Kelią apšvietė žibintai ir šviesoforai, kurių pravažiuoti reikėjo bent keletą. Gatvėse beveik nebuvo automobilių, tad galėjau pasimėgauti tyla. Iki šiol naktimis sapnuodavau košmarus, tad bet kokia ramybės akimirka man buvo tokia pat svarbi, kaip vanduo ir maistas. Galiausiai įsukau į namo kiemą. Pastatęs automobilį akimirką gėrėjausi nakties gaiva, traukdamas orą giliau ir giliau į plaučius.

- Dabar Sofija pasirūpinsiu aš, - nusišypsojo Anastasija, pakeldama Sofiją.

- Gerai. Aš dar truputį pabūsiu lauke.

***

- Ar girdite? - įsakmus balsas privertė mane grįžti iš iliuzijų pasaulio. Nespėjau atsisveikinti žmona, nedalyvavau dukros gimimo metu, tad vis dažniau fantazuodavau, kas būtų įvykę, jei rugsėjo vienuoliktą nebūčiau sutikęs rudaplaukės.

Žemiau ausų besigarbanojantys ilgi plaukai šiuo metu labai pravertė. Jaučiausi tarsi būčiau už nematomos sienos, apsiribojęs nuo visų. Neprisimenu, kada paskutinį mane apkirpo. Koks skirtumas? Nesiteikiau suteikti jam malonumo, tad nežiūrėjau į akis. Viskas kartojasi - kiekvieną savaitę mane aplanko kažkoks garsus žmogus ir bando pakeisti mano nusistatymus. Niekada negalėjau pagalvoti, kad tapsiu įžymybe.

- Setai Nikolai Olbsteidžai, - šyptelėjau išgirdęs savo pilną vardą. Šioje vietoje mane taip vadina nuolat. - Nejaugi jums nei kiek nesvarbu?

Pagaliau pakėliau akis. Tegu džiaugiasi. Priešais mane sėdėjo vyras, ko gero dar vienas ministras. Jis dėvėjo tvarkingą kostiumą, o plaukus buvo susipurškęs tokiu kiekio lako, kad nesunkiau galėtum sukurti fakelą. Iš abiejų pusių stovėjo po apsauginį, o mano rankos ir kojos buvo stipriai pritvirtintos prie metalinės kėdės. Pasukiojau riešus, kurie buvo paraudę nuo kietų grandinių.

- Jūs galėtumėte grįžti pas savo šeimą ir dukrą, - tarė jis, padėdamas nuotrauką ant prieš mane stovinčio stalo. Į mane žvelgė laimingos dukrytės akys, tačiau aš nejaučiau džiaugsmo ar ilgesio. Nejaučiau nieko. - Jums tik reiktų dirbti drauge su mumis.

Nusikaltėlės vardas buvo Amanda. Jos kūną rado po pastato nuolaužomis, praėjus beveik dešimčiai valandų po dangoraižio griūties. Pasirodo, ji buvo nusikaltėlė, prisidėjusi prie daugybės nusikaltimų ir keletą metų kalinta Pentagone. Neprisimenu, kaip aš pasprukau, bet man pavyko išvengti nelaimės. Po išpuolio netekau dviejų dešinės rankos pirštų, tačiau tai buvo minimali auka. Niekada negrįžau į namus. Daugiau nei pusmetį slapsčiausi pakampėmis, knisdamasis po šiukšlynus ir rinkdamas likučius. Jeigu Amanda man būtų pasakiusi, kad jai žuvus visos galios pereis man, kad prarasiu sveiką protą - nebūčiau patikėjęs. Tačiau dabar aš žinojau, kad manęs niekada nepaleis. Sąrašuose oficialiai buvau pažymėtas kaip miręs, o papildomų problemų Amerikos vyriausybei nereikėjo.

- Argi nesuvokiate, kuo esate kaltinamas? - nesulaukęs atsako prašneko vyras. Jaučiau, kad baigiu perpildyti jo kantrybės taurę. - Juk tai buvo kone pusšimtis žmonių!

Nepakeldamas galvos spjoviau jam palei kojas. Niekas nesuprato, kad man nesvarbu. Mane nuolatos atakavo klausimais: "Kaip jautiesi? Ar šiandien jautiesi gerai?". Aš negalėjau jaustis gerai, jei nejaučiau nieko. Tik retkarčiais pajusdavau pykčio užuomazgas - vienintelę emociją, kuri vis dar išliko. Galbūt dėl to visiškai nekreipiau dėmesio į šiuos žodžius? Aš nepamenu, kaip vieno nusikaltimo metu veikiau drauge su gauja ieškomiausių žudikų. Neprisimenu, kaip vien mintimis draskiau žmonėms vidurius ir laužiau sprandus. Mane buvo nesunku sučiupti, nes nesistengiau pabėgti. Gydytojai ir policininkai kartojo, ką padariau tą vakarą, tačiau atmintyje nešvystelėjo nė mažiausia užuomina. Prisiminimai neegzistavo.

- Tikriausiai nebuvau toks talentingas, kaip Amanda.

Neiškentęs kostiumuotasis išsitraukė aparatą ir mano galvą pervėrė nežmoniškas skausmas. Ėmiau purtytis, iš visų jėgų stengdamasis nutraukti grandines. Nepavyko. Pasidavęs giliai įkvėpiau, stengdamasis numalšinti spaudimą. Pastebėję mano galias mokslininkai sukūrė mikroschemos dydžio elektromagnetinį prietaisą, ribojantį mano sugebėjimus. Jį įsiuvo po smilkinio oda, todėl man nuolatos teko kęsti nesustojančią migreną.

Pakilęs vyras išėjo, o apsauginiai pakėlė mane už pažastų, vesdami į mano kamerą. Tiesą sakant patį saugiausią kambarį Pentagone. Jie tiesiog norėjo apsidrausti. Buvau pirmasis rimtas jų eksperimentas, tačiau nedaviau jokių rezultatų. Girdėjau, kad mano galių negalima panaikinti, negalima perkelti ar dubliuoti. Jos tapo pilnaverte mano dalimi.

Dabar supratau, kodėl Amanda sakė, jog šiuolaikiniai žmonės nesupranta gyvenimo prasmės. Tai tiesa. Švaistydami akimirkas bereikšmiams dalykams jie užmiršta dėl ko ir kaip gyvena. O aš suvokiau, kokia maloni yra mirtis. Man belieka laukti, kol išauš naujos nelaimės laikas ir būsiu ištrauktas iš šio kalėjimo. Šiuolaikinis superherojus nėra sukurtas geriems tikslams, jis sukurtas žudyti. Juk koks pasaulis, toks ir didvyris? Tik įvykdęs juodą darbą aš galėsiu ramiai ilsėtis, perleidęs galias kitam žmogui.

Man nebeliko dėl ko gyventi.

Kiekvieną rytą, pusę dešimtos durys prasiveria ir vidun įsliūkina žmogus. Nei viena stebėjimo kamera nepastebi šio veiksmo, tad, net būdamas nestabilios psichikos, suprantu, kad tai vyksta mano pasąmonėje. Į vidų įeina Amanda, apsidairo ir atsisėda.

Ir šypsosi.