9 / 11

III skyrius

„Tu neturi likti gyva."

***

Dūmų nemažėjo. Akys ašarojo, medžiaga užsidengiau nosį ir burną, kad smalkės nepatektų į kvėpavimo takus. Nuolatos reikėjo sprukti į mažiau aprūkusią vietą įkvėpti šviežesnio oro, tačiau laikiausi iš visų jėgų. Adrenalinas lakstė mano gyslomis, turėjau tiek užsidegimo, kiek dar niekad nesu turėjęs. Galvoje be pertraukos skambėjo paskutiniai Kristiano žodžiai: „Nudėk tą nelemtą velnio išperą!". Vėl sukandau dantis. Sunku patikėti, kad draugo, su kuriuo dar ką tik kalbėjau, nebėra.

Buvo itin karšta. Prisimerkęs pakėliau akis, virš galvos matydamas energingą liepsnų šokį. Viršutiniai dangoraižio aukštai be abejonės buvo visiškai suniokoti. Mane gelbėjo tik pastato apačia, dar nepatyrusi didelės žalos. Nejauku buvo vaikščioti po didžiulius tuščius plotus, braidyti po kraujo balas ir girdėti tik griūnančio prekybos centro garsus. Šalimais mėtėsi lavonai, nutraukytomis galūnėmis, sutraiškytomis krūtinėmis ir baisiomis veido išraiškomis. Kruvini akių obuoliai žvelgė kažkur į tolį, o praviros burnos, sustingusios riksmo būsenoje, skleidė žiauraus išpuolio žinutę. Eidamas užkliuvau už kūno ir keturpėsčias pasitraukiau nuo numirėlio. Delnai išsitepė krauju, tad suskubau jį nusivalyti į šonus. Iš lauko girdėjusi žmonių šauksmai, kartas nuo karto išgirsdavau policijos, greitosios pagalbos ir gaisrinės sirenos.

Kas norėjo išsigelbėti jau seniai paspruko. Tikriausiai dėl to žmonės nebandė brautis vidų ir ieškoti užsibarikadavusių nelaimėlių. Ko gero, visi mano, kad aš jau žuvęs.

- Velniava, - užsikosėjau, braudamasis per dūmus ir nerasdamas nė menkiausio merginos ženklo.

Gal ji viršuje? O gal paspruko? Gali būti, kad jos čia seniai nebėra, o aš kaip savižudis klupinėju po ant plono siūlo besilaikančio pastato vidų. Tačiau kažkodėl tikėjau, kad ši mano „misija" yra gyvybės ir mirties klausimas. Pažvelgus iš teorinės pusės tai yra tiesa.

Ir tada aš pamačiau ją.

Jei dabar būtų tik paprasta diena, ko gero sustingčiau ir grožėčiausi regimu vaizdu. Rudaplaukė sėdėjo ant žemės, sukryžiavusi kojas lyg panirusi į keistą ir paslaptingą meditaciją. Aplink ją sūkuriavo nematomos oro srovės, plaikstydamos plaukus ir vaikydamos dūmų tumulus. Čia galėjau lengviau atsikvėpti, deguonis pripildė mano plaučius, tad jaučiausi kur kas geriau.

Staiga mergina atsisuko į mane. Žvelgiau tiesiai jai į akis. Plonas rainelės lankas, pasislėpęs už išsiplėtusių vyzdžių, buvo sužibęs ryškiai oranžine, tokia pat, kaip ugnies, spalva. Lūpas buvo iškreipusi pašaipi šypsena, kol mergina sekė mane žvilgsniu. Pirma nusprendžiau žaisti gražiai.

- Stok! - sušukau, nejudėdamas iš vietos. Ji toliau stebėjo. - Turi sustoti!

Rudaplaukė manęs neklausė, dar blogiau - vos šiek tiek kilstelėjo rankas ir daiktai ėmė skrieti ratu. Netekau žado. Iki šiol viena mano sielos dalelė dar šiek tiek tikėjosi, kad merdėjančio Kristiano žodžiai buvo tik kliedesiai, kad viskas netikra. Deja.

- Ar tu nematai, kad žūsta žmonės?! - šauksmą perpildė skausmo aimana. - Kuo jie nusikalto? Ką blogo padarė tau?

Smūgis į sąžinę negelbėjo. Mergina vis dar nenuleido nuo manęs akių, tęsdama pasiutusį planą, tarsi mano egzistencija jai visai nerūpėtų. Privalėjau imtis veiksmų. Išsitraukęs elektrošoką lėtai pajudėjau link jos. Beviltiškai vyliausi, kad šis žingsnis padės. Rudaplaukė pakreipė galvą, lyg klaustų „Rimtai?" ir vienu piršto krustelėjimu išplėšė ginklą man iš rankų. Menka elektros srovė susiliejo su nematoma galia ir ėmė kibirkščiuoti, tad prisidengęs akis atšokau kelis žingsnius atokiau.