9 / 11

II skyrius

„Teroras nėra pagrindinė problema."

***

Dangoraižyje akimirksniu sugriaudėjo avarinis signalas ir aš tuoj pat pašokau ant kojų. Žmonės, nesuvokdami, kas atsitiko, ėmė klykti ir lakstyti aplinkui. Kilo sumaištis. Tuntas žmonių lakstė priešingomis kryptimis, trankydamiesi vienas į kitą ir nerasdami išėjimo.

- Kodas 2332b, kodas 2332b! - išgirdau šauksmą per raciją. - Skubiai išveskite žmones iš pastato!

Tai buvo nusikaltimas, kurį visi žinojo, bet niekas nebuvo tam pasiruošę.

- Visi čia, greičiau, paskubame! - ėmiau moti miniai, kuri nuolankiai pajudėjo mano pusėn.

Vis dar negalėjau patikėti regėtu vaizdu. Keleivinis lėktuvas dideliu greičiu rėžėsi į šiaurinį dangoraižį. Nekilo nė abejonės, kad tie, kas organizavo teroristinį išpuolį, netrukus trenksis ir į pietinį dvynį.

- Neatsilikite! - šūktelėjau pajudėdamas prie laiptų. Leistis liftu nebuvo prasmės, nes jei dings elektra - mes žuvę.

Svaigo galva mąstant, kad šiuo metu pastate yra keli tūkstančiai žmonių. Išvesti tokį kiekį klientų bus itin sunku, bet žinau, kad kolegos sudės visas pastangas, kad tai pavyktų.

Mane sekė minia žmonių. Jie brovėsi vieni per kitą, tad išsigandau, kad gali susižeisti. Baimės klyksmus pakeitė skausmo aimanos. Su siaubu stebėjau, kaip keli žmonės pargriuvo ir buvo sumindžioti. Skrandis pakilo iki gerklės, ėmiau brautis per milžinišką srautą, bet jau buvo per vėlu. Sumindžiotomis galūnėmis ir plačiai atmerktomis akimis jie jau buvo pasinėrę į ramybę, kuri buvo kur kas malonesnė, nei čia vykstanti sumaištis. Nusprendžiau laikytis kiek atokiau ir padėti, kažkam prireikus pagalbos.

Ant žemės pažiro monetos. Krūva smulkių metalinių pinigų nusirito grindimis ir niekas nesistengė jų pakelti. Šie maži vertingi skrituliukai šiuo metu įkūnijo bejėgiškumą, pamažu užpildantį mūsų galvas. Sako žmogus - visagalis, bet dabar jaučiausi ne ką didesnis už skruzdę, skuodžiančią iš pragaru tapusio skruzdėlyno.

Turėjome nusileisti bent iki dvidešimt pirmo aukšto. Tuomet susižalojimo galimybė kristų kelis kartus. Tačiau nežinios jausmas, baimė mus lėtino, nes nesustojome dairytis sau už nugaros ir žvilgčioti pro langus. Šiaurinis dangoraižis tiesiog siautė, tokios sumaišties dar nebuvau matęs. Maži žmonių taškeliai judėjo taip greitai, kad net negalėjau patikėti. Tai savaime suprantama - į tą pastatą rėžėsi ir jis svyrojo ant sprogimo galimybės.

Nepasiekus norėto aukšto, sistema paskelbė apie devintą valandą ryto, o po kelių minučių lėktuvas rėžėsi ir į šį dangoraižį. Akimoju sugriaudėjo baisus milijono dūžtančių langų garsas, o žmonės pradėjo taip garsiai rėkti, kad tai beveik perpjovė suniokotos skraidymo priemonės skleidžiamą garsą. Suskubau dar greičiau.

- Mano vaikas! - išgirdau skaudų klyksmą man už nugaros.

Parodžiau žmonėms eiti toliau, o pats nuskubėjau atgal. Suklupusi moteris buvo stipriai įsikabinusi į maždaug šešerių metukų berniuką. Jis gulėjo ant žemės toks ramus, kad jei ne vos ne vos besikilnojanti krūtinė manytum, kad jis negyvas.

- Kas atsitiko?

- Jam astma, padėkit! - verkė motina, bandydama temti mažylį.

Pakėliau berniuką ir mes kartu nuskubėjome link išėjimo. Reikėjo jį kuo skubiau išvesti į lauką, kad būtų suteikta tinkama medicininė pagalba.

- Viršutiniai aukštai, kas nors? Atsiliepkit! - surikau per raciją, tačiau nesulaukiau jokio atsako. Ko galėjau tikėtis?

Staiga ėmė kristi sijos. Dangoraižio viršus griuvo, taigi su juo krito ir viskas, kas ten buvo. Nors liko visai nedaug kelio, žmonės visai pakriko ėmus kristi apanglėjusiems kūnams. Vienas moters kūnas žnektelėjo visai prie pat mano kojų. Iškart atšokau, nusukdamas akis nuo žiauraus vaizdo. Pusė jos veido buvo nudegę iki pat kaukolės, o kitos dalies oda atsilupusi ir pajuodusi. Ne aš vienintelis buvau šokiruotas. Atrodo, kad visi prarado blaivų protą, vėl ėmė blaškytis ir panikuoti.