You saved me

19 skyrius

Visą savaitę su Niall nesikalbam. Gyvenam vis dar kartu, tačiau ir atskirai. Vaikinas išėjo miegot į kitą kambarį. Niall norėjo išeit iš šių namų, tačiau pasakiau, jog jie priklauso jam ir man reikia šiek tiek laiko susirast kitą gyvenamą vietą. Savo šeimai dar nenoriu nieko sakyt. Tai išgyvent noriu viena, kad ir kaip sunku.

"Labas rytas"-pasisveikinau su virtuvėje pusryčiaujančiu žydraakiu

"Labas"-atsakė jis

"Jau susiradau butą. Šiandien eisiu apžiūrėt. Tikriausiai poros dienų bėgį nebetrukdysiu tau ir išeisiu"-pranešiau jam naujieną

"Pati žinai, kad viskas galėtų būt kitaip, Selena, jei nebūtum tokios nuomonės apie mane. Tikrai tikėjau, jog tu viena mane geriausiai ir pažįsti, bet nepanašu. Pats negaliu būt su žmogum, kuris galvoja, kad esu išdavikas"-pasakė Niall

"Aš nesakiau, kad esi išdavikas"-sumurmėjau

"Net nesulauki ateities ir nebandai galvot, kad viskas tikrai bus gerai. Skaudžiausia tai, jog visos pastangos dabar eina šuniui ant uodegos"-vaikino akyse matėsi didelis skausmas

"Turi suprast ir mane, Niall. Per šiuos metus nežinau kiek kartų kovojau su mirtim. Kovojau dėl tavęs, bet kas iš to, jei kuo toliau atsiranda dar didesnės kliūtys, a?"-pradėjau aiškint

"Emily yra visiškai niekas. Kiek dar kartų turėsiu tai sakyt? Gal ir gerai, kad ji grįžo. Bent jau dabar žinau tikrą tavo nuomonę apie mane"-po šių Niall žodžiu nieko daugiau nebesakiau

Nusiėmusi žiedą, kurį vis dar nešiojau ant savo piršto, padėjau priešais jį ant stalo ir nuėjau į kambarį.

***

Atėjo naujos savaitės pradžia. Pirmadienis. Jau kelias dienas gyvenu viena. Nemaniau, kad bus taip sunku be Niall, bet klydau. Tai aš esu kalta, jog mudu išsiskyrėm. Aš kalta, kad vėl nepasitikiu juo, nors turėtų būt viskas kitaip.

Atėjusi į universitetą, mačiau Niall. Jis buvo su vaikinais. Vaikinas tik kreivai pažvelgė į mane ir vėl nusuko savo žvilgsnį. Nežinau kaip reikės mokytis vienoj vietoj, kai dar net nesuvokiu, jog viskas lyg ir tikrai baigta.

"Selena"-mane sustabdė draugių grupelė

"Sveikos"-tariau

"Ar tai tiesa? Judu tikrai išsiskyrėt?"-Amber

"Tiesa"-nežymiai palinksėjau

"Kas atsitiko?"-Ana

"Ar galit neklausinėt? Nenoriu apie tai kalbėt, merginos. Man reikia eit į paskaitą"-kai pajaučiau, jog akyse vėl pradėjo kauptis ašaros, apsisukau ir nuėjau

Visą dieną paskaitose niekaip negalėjau susikaupt. Vėliau vykusioje šokėjų treniruotėje buvo sunku atlikt kokį nors triuką.

Po sunkios dienos grįžau atgal į savo naujus namus. Jaučiuosi tokia vieniša, kokia dar niekada nesijutau. Dabar norėčiau gulėt Niall glėby ir pasakyt, kaip myliu, tačiau teks priprast prie realybės. Tarp manęs ir jo viskas baigta. Viskas atrodo kaip baisus košmaras, bet teks pripažint, jog visa tai-tikras gyvenimas.

Niall P.O.V

"Ką čia darai?"-pravėręs namų duris, išvydau Emily

"Girdėjau dabar tu laisvas"-tarė ji

"Tai nieko nereiškia. Tarp tavęs ir manęs niekas nesikeičia, todėl išeik, nes aš prastos nuotaikos"-pasakiau

"Žinau, ko tau reikia. Leisk padėt atsipalaiduot"-mergina artinosi vis labiau ir labiau

"Pasakiau dink! Gavai ko norėjai! Išskyrei mane su Selena, bet kada pagaliau suprasi, kad tu man esi niekas!"-pratrūkęs, ėmiau šaukt

Išvaręs Emily iš savo namų, pagriebiau telefoną ir surinkau Harry numerį.

"Klausau?"-draugės pakėle ragelį

"Pasakyk, kad dabar esi laisvas ir nieko neveiki"-tariau

"Neužsiėmęs"-gavau reikiamą atsakymą

"Gerai, tada varom kur nors išgert, nes jei dar pasėdėsiu namie, išprotėsiu ir iškrėsiu kokią kvailystę"