You saved me

53 skyrius

Praėjo kelios dienos po visko, kas įvyko. Niekaip negalėjau patikėti, kad nužudžiau žmogų. Nesvarbu, jog jis norėjo mane nuskriaust. Bobby Horan vistiek buvo žmogus ir aš atėmiau jo gyvybę. Tą akimirką, kai Bobby puolė mane, sukaupiau visą savo įniršį. Norėjau gyvent. Norėjau išsilaisvint ir viską užbaigt visiems laikams. Ir užbaigiau. Dabar Niall tėvas guli po žeme. Šįkart tikrai jis yra negyvas. Aš jį nušoviau be jokio gailesčio. Labiausiai mane neramina tai, kad nužudžiau ne šiaip žmogų, o Niall tėvą. Kas, jeigu jis pradės manęs nekęst už tai?

"Seli"-Niall atėjo į kambarį su plinu maisto padėklu

"Aš nealkana"-tariau

"Turi valgyt, jei nenori susirgt. Nepamiršk apie savo skrandžio problemas. Prašau"-vaikinas atsisėdo šalia manęs

"Tu turėtum manęs nekęst"-pažvelgiau į jį

"Taip nėra ir niekada nebus. Aš pats būčiau jį pribaigęs, todėl nebūtum nieko pakeitus, jei būtum nešovus"-Niall padėjo padėklą ant spintelės ir priglaudė mane prie savęs

"Man reikia šiek tiek laiko atsigaut"-atsidusau

"Žinau. Greitai atsigausi ir grįši prie savo užsibrėžtų tikslų"-vaikinas švelniai mane pabučiavo

"Kaip manęs dar neišmetė iš universiteto"-pasakiau

"Visi turi sunkumų. Tu nesi vienintelė, kuri praleido daug paskaitų. Richardo kalbėjosi su fakultetu ir viską jiems paaiškino"- Niall laikė mane savo glėby nė neketindamas paleisti, o aš net nesistengiau pajudėti, nes jo rankose jaučiuosi saugi

"O dabar valgyk, gerai?"- pridūrė jis

"Gerai"

___________________________________________________

Vakare paskambino Harry. Jis pakvietė mane susitikt. Apsidžiaugiau tuo, nes jis yra mano geriausias draugas ir šiuo metu tikriausiai geriausiai mane suprantantis. Harry visada į dalykus žiūri iš kitos pusės ir pokalbis su juo visada nuramina.

"Ei, aš išeinu trumpam. Susitinku su Harry"-nusileidusi į apačią radau savo blondiną, kuris žaidė vieną iš savo žaidimų per televizorių.

"Manau greitu metu pradėsiu pavyduliaut"-susiraukė jis.

"Žinai, kad tam nėra pagrindo. Tu esi nepakeičiamas"-nusišypsojau

"Žinau. Gerai, kad išeini. Prasiblaškysi ir pasimirši"-vaikinas taip pat nusišypsojo.

Priėjusi daviau jam nedidelį bučinį ir palikau namus. Su Harry susitariau susitikti centriniame parke. Kelionė truko apie dvidešimt minučių. Atėjusi į sutartą vietą, pamačiau jau laukiantį draugą.

"Labas"-brunetas mane stipriai apkabino.

"Labas, kudliau"-šyptelėjau

"Atrodo lyg nesimatėm kokius šimtą metų. Kaip Tu?"-iškart pasiteiravo jis

"Bandau susitaikyti su tuo, kas įvyko. Labai bijau, kad Niall vieną dieną pradės manęs nekęst net jei ir neigia tai. Juk aš nužudžiau jo tėvą.."-gilus atodūsis paliko mano lūpas.

"Tai ne Tavo kaltė, Seli. Puikiai, žinai, kad Niall niekada Tavęs nekaltins dėl to. Esi jam visas gyvenimas"-iškart bandė paguost mane Harry.

"Žinau, bet vistiek blogai jaučiuosi. Atimt gyvybę kitam yra kažkas, ko negaliu apsakyti. Jaučiuosi, lyg  būčiau pažeidusi visas esamas pasaulio normas net jei tai ir buvo gynyba. Grasinti yra visai viena, o ištikro susitepti rankas krauju yra visai kita. Ir visgi noriu visa tai kuo greičiau palikti praeity ir susikaupti ties savo gyvenimu su Niall. Noriu, kad mudviejų tikslai išsipildytų ir visko pasiektume kartu.

Labas, žinau, kad labai seniai dalys buvo nekeltos, tačiau pasistengsiu vėl kelti jas dažniau. Paskutiniu metu neturėjau daug minčių, todėl dar apsvarstysiu, kaip tęsti istoriją ir ar apskritai ją tęsti. Taigi, klausimas jums: ką norėtumėte, kad parašyčiau/aprašyčiau šioje istorijoje?