Žemė, vanduo ir dangus

Plunksna

Kažkur suūkavo pelėda ir miškas aidėjo pripildytas gūdžiu jos balsu. Šis padaras buvo pilkas su juodomis dėmelėmis. Turėjo kablio formos snapą, kojas su ilgais nagais, geltonas akis. Viskas kas tinka įprastai pelėdai. Tačiau ji nebuvo įprasta. Ji buvo stebuklinga. Ir viskas tik dėl vienos auksinės plunksnos, pasislėpusios sparne. Sklido legendos, kad turintis šią plunksną gaus galę kurios neturės joks kitas padaras!  Ir tik dėl šito aukso gabaliuko pelėda negalėjo ramiai gyventi ir užsiimti paukščiams įprasta veikla. Visi kas buvo girdėję šią legendą, gaudė plunksnos savininkę. Tarp būtybių vyko savotiškos varžybos. Pelėda dar kartą suūbavo ir užmerkė akis, kadangi, jau švito, o šis paukštis - naktinis. Saulės spinduliai apšvietė apačioje, po pušimi tupintį mažą žmogiuką. Tai buvo velniukas, rudi maži ragučiai buvo jo susivėlusių plaukų kupetoje. Pats buvo apsivilkęs nusmukusius marškinius ir suplyšusias kelnias. Rankose nelabasis laikė virvė ir pynė kilpą. Jis pasilipėjo į medį ir sukikenęs padėjo kilpą ant šakos.  Velniukas žengė atgal ir šlumštelėjo žemyn, garsiai suvaitodamas. Pelėda pramerkė geltonas akis, ji buvo įpratusi būti budri. Paukštis išskleidė sparnus ir pakilo nuo šakos. Auksinės plunksnos turėtoja nuskrido tolyn palikdama ir velnią, ir jo kilpą.

Pelėda suūbavo ir įskrido į mišką, o apačioje jos laukė žilaplaukė ragana, raudonomis akimis ir balta it sniegas oda, bemaž beraukšlių. Liesa jos figūra buvo tiesi, nei per liekna, nei per stambi, burtininkė vikėjo juodą gobtuvą, o jai ant pečių tupėjo baltas erelis. Nepaisant raudonų, didelių akių, raganaitė buvo graži. Pelėda sustojo ir susplasnojusi sparnai apsisuko.
- Čiupk ją! - žemu, bet skardžiu balsu ji paliepė savo baltąjam paukščius. Šis pakilo ir čaižiai surikęs puolė vytis pelėdą. Stebuklingos plunksnelės savininkė staiga atsigręžė į erelį ir kirto snapu į jo pakaušį. Pasipylė juodas kraujas ir baltasis krito žemyn. Raganos susiraukė, tačiau dailus jos veidas neprarado šaltumo, stiklinės akys nė nepažvelgė į ant žemės tysantį paukštį, jos težvelgė į pilką pelėdą, sprunkančią tolyn. Burtininkė atsiduso ir sušvilpė. Staiga ji kartu su dulkėmis pakilo nuo žemės ir ėmė sklęsti paskui paukštį. Ilgai ji vaikėsi pelėdą, o nei viena nusileisti nenorėjo. Plunksnuotoji nėrė į miško tankumyną, pralindo pro dygias šakas ir įlindo į drėvę. Ragana siuto negalėdama prasibrauti, kol galų gale paliko paukštį ramybėje. Pelėda išskrido iš drėvės - ji ištroško. Priskridusi miško pakraštį išgirdo čiurlenimą.  Paukštis pamatė upelį. Prie jo, šukuodama ilgus, vaivorykštės spalvų plaukus, sėdėjo mėlynodė, žalių akių fėja, žaliais drugelio sparnais. Ji buvo apsivilkusi suknele iš kailio.
- Oi, pelėda, kokia graži!  Atskrisk čia!- sučiulbėjo būtybė.
Pelėda atsargiai prisiartino ir gurkštelėjo vandens.
- Nagi, nagi, kas čia? - smalsiai paklausė mergina, - Oi, auksinė plunksna!
- Kur auksinė plunksna?! - pasigirdo balsas.
Iš giraitės išniro vaivorykštaplaukė, žaliaodė, rožiniaakė, rožiniasparnė fėja, apsivilkus suknele iš lapų. Paskui ją skrido dar trys fėjos. Visos jos turėjo vaivorykštinius plaukus, pirmoji buvo raudonos odos ir mėlynų akių ir sparnų, su suknele iš gėlių, kita geltonodė, pilkaakė ir pilkasparnė,  apsivilkusi suknele iš uogų.
- Stebuklinga pelėda! - sušuko jos ir pripuolė artyn.
- Ji mano! - sušuko mėlynodė.
Staiga iš vandens išniro dvi undinės, viena jų turėjo tamsiai mėlyną uodegą, žydrą iš kriauklelių palaidinę, mėlynas akis ir mėlynus plaukus, kita turėjo geltoną uodegą, geltonus plaukus ir akis, bei žalią, dumblių palaidinę. Vandenės pripuolė prie pelėdos ir ėmė temti. Įvyko grumtynės. Staiga paukštis pradėjo suktis ir visos merginos sustingo. Plunksnos savininkė ramiai nuplasnojo. Kai būtybės atsipeikėjo, pelėda buvo dingusi. Plunksnuotoji skrido toliau. Tikėdamasi pailsėti nutūpė ant skardžio, kaip tik pro šalį ėjo medžiotojas, nusprendęs suedžioti pelėdą. Jis užtaisė ginklą, nusitaikė ir... Staiga paukštis pakilo kažko pabaidytas. Išniro vilkas, kuris taip pat žinojo legendą. Medžiotojas metė šautuvą ir spruko namo, tačiau vilkas nė nemanė vytis, jam terūpėjo pelėda, kuri jau skrido aukštai danguje. Plunksnuotas padaras nusileido vidury miško esančioje aikštelėje, manė, kad čia ras ramybę. Po pusvalandžio pelėda išgirdo kikenimą. Iš tankumyno Išniro velniukas ir medžiotojas, pasisukus į kitą pusę pamatė raganą ir vilką, išgirdo teliuškavimą ežerėlyje, tai undinės, galiausiai išniro ir fėjos. Lyg susitatę, jie pradėjo bėgti link paukščio. Pelėda pakilo į orą, iš jos sparno iškrito auksinė plunksna, ji suspindėjo iš nušvietė būtybes ryškia šviesa.  Visos jos sustingo taip kaip bėgo ir ant jų veidų amžinai išliks tos kraupios grimasos. Auksinė plunksna užsidegė ir dingo, o pelėda nuskrido užsiimti paukščiams įprasta veikla, bei gyventi ramiai

~tigerrrr12~
Taip čia mano tikras account'as.
--------------------***********--------------
Na kaip?  Ar patiko apysaka?