LT "My Life Has Changed"

40 Dalis

----------
Pokalbis su Alfredo privertė mane susimąstyti ir vėl apie mudu su Justin. Kol jo nebuvo šalia, man pavyko įtikinti save pamiršti meilę ir netgi pradėjau puoselėti neapykantą jam. Kaip galima nekęsti žmogaus, kurį myli? Kaip galima atleisti tam, kuris tave įskaudino? Kodėl aš jaučiu norą atleisti jam? Viskas taip painu mano galvoje… Žinau, kad jis turi problemų, bet tai juk nekeičia faktų, tiesa?
Lizė: John tuoj bus čia su svečiais, Ema, stalas paruoštas?- Paklausė skubėdama į virtuvę.
Aš: Taip, pakviesti Fredo?- pašaukiau pavėjui.
Lizė: Taip, buki gera,- išgirdau atsakymą.
Fredo: Aš jau čia, o tau derėtų persirengti.- pažvelgiau į savo rūbus.
Aš: Ak, taip. Ko gero treningai nėra tinkama apranga prie stalo,- nusijuokiau.- Vienaip ar kitaip, Liz reikia tavo pagalbos virtuvėje.
Nuėjusi į savo kambarį apsivilkau dailią raudoną suknelę, kuri buvo šiek tiek pusta ir siekė kelius.
---
Naršiau savo mobiliajame, kai durys prasivėrė ir į namus įėjo John, o už jo dvi vidutinio amžiaus figūros. Atsistojusi nuo sofos nužingsniavau jų pasitikti.
Aš: Laba diena,- nusišypsojau ir visi trys atsisuko į mane, iš nuostabos užsidengiau burną.- O dieve!
Šalia John stovėjo ne kas kiti, o mano Teta ir Dėdė.
Teta: Sveika, Ema,- plačiai man nusišypsojo ir ištiesė rankas, kviesdama į savo glėbį. Pribėgau prie jos ir stipriai apkabinau.
Aš: Ką- ką jūs čia veikiat? Aš taip tavęs pasiilgau! Aš- aš atsiprašau už tą kart…-stengiausi sulaikyti ašaras.
Teta: Viskas gerai, Ema,- paglostė man galvą ir pabučiavo į kaktą.
Dėdė: Man atrodo Ana tuoj neteks oro,- nusijuokė ir aš atsisukau į jį,- Nagi, manęs neapkabinsi?- paleidau tetą ir apkabinau Dėdę.
Aš: Kieno tai buvo mintis? Atvažiuoti čia?
Dėdė: Ar tai svarbu? Mums smagu tave matyti, mūsų laukia daug apie ką pasikalbėti,- atsitraukiau nuo jo ir nusibraukiau ištryškusią ašarą nuo savo skruosto.
Aš: Aš tokia laiminga, kad jūs čia…
Teta: Brangute, neverk. Mes taipogi laimingi.
---
Dėdė: Liz, maistas tikrai puikus.
Lizė: Dėkui, Benai.
Dėdė: Noriu išgirsti viską apie Airiją, Ema, - nusišypsojo man dėdė, prieš atsigerdamas vyno.
Aš: Taip, Airija. Na… kurį laiką gyvenau pas Alex.
Teta: Alex? Kaip laikosi tas vaikinas? - paklausė įsiterpusi.
Aš: Jis laikosi gerai. Manau. Iš tiesų tai net nežinau. Nelabai su juo kalbėjau po to, kai pareiškiau, kad išeinu iš jo namų… - atsidusau įsidėdama kąsnį į burną.
Dėdė: Ar kas nutiko tarp jųdviejų, jog išėjai? - pasižiūrėjo susirūpinusiu žvilgsniu.
Aš: Mes kiek apsipykome, pasakiau jam, kad negaliu būti jo mergina, nenorėjau jo skaudinti, tikrai, tačiau aš nesu toks žmogus, kuris būtų su vaikinu, kai turi jausmų kitam… Maniau, kad esu pasiruošusi naujiems santykiams, bet… Tiesa ta, kad žinodama, jog Justin yra mieste, matydama jį- negaliu neigti savo jausmų.
Teta: Suprantam tave, vaikeli, - paglostė man ranką nuoširdžiai šypsodamasi.
Aš: Taigi, dirbdama kavinėje, susipažinau su mergina, kuri yra labai nuostabi, ji mane palaikė visą tą laiką. Manau pasikviesiu ją pasisvečiuoti čia. Jūs nieko prieš? - atsisukau į John, Lize ir Alfredo.
John: Jei tik nori, pirmyn, priimsim ją svetingai.
Aš: Ačiū jums.
Teta: Sakei, kad nenorėjai būti Alex mergina, taip? Ar jūs buvote kartu?
Aš: Trumpai, bet taip, buvom.
Teta: Visada žinojau, kad tu jam patinki. Bet tikriausiai jums nelemta būti kartu, tikiu, kad jis suras tą kuri jį mylės.
Aš: Tikiuosi,- nuoširdžiai pritariau paimdama taurę.
Suskambėjo durų skambutis, klausiamu žvilgsniu pažvelgiau į John.
Aš: Ar kažkas turėjo prisijungt?
John: Nemaniau, kad jis suspės.
Aš: Kas suspės?
Lizė: Dar vienas mūsų svečias, - nusišypsojusi atsistojo,- einu įleisiu.
Teta: Kaip tik ir ruošiausi paklausti, ar jis neprisijungs prie mūsų.
Aš: Palaukit, apie kokį žmogų jus kalbate?
Justin: Sveiki,- atsisukusi išvydau jį stovintį šalia Lizės,- tikiuosi nesutrukdžiau.
John: Ne, tikrai ne, dėl tavo žinutės pamaniau, kad nespėsi atvykti. Nestovėk ten kaip įbestas, sėskis, - mostelėjo į kėdę priešais mane. - Brangioji atnešk dar vieną lėkštę.
Justin: Iš pradžių buvo kilę nesklandumų, tačiau tai nesunkiai pavyko išspręsti, - atsisėdęs pažiūrėjo į mane susirūpinusiu žvilgsniu. - Ema?
Nesugebėjau praverti burnos ir ką nors pasakyti. Buvau tarsi sustingusi.
Teta: Ema, kas yra?- uždėjo ranką man ant peties. - ar blogai jautiesi?
Nieko neatsakiusi atsistojau ir nuskubėjau į tualetą. Užtrenkusi duris, jas užrakinau ir atsirėmiau kakta į šaltą durų medieną.
Aš: Tai ne tiesa… - šnabždėjau į duris, - tu negali būti čia… netiesa… Teta niekada nemėgo tavęs…
Justin: Ema, tau viskas gerai? - pasigirdo jo balsas kitapus durų.
Aš: Kodėl tu čia? - tebešnabždėjau.- Kodėl, kai bandau palaidoti savo jausmus, tu atsirandi priešais mane?
Justin: Ema, prašau atsakyk,- trenksmas į duris privertė mano galvą atšokti. - Ema, kodėl neatsakai? Kažkas nutiko?
Lėtai uždėjau pirštus ant durų užrakto. Stovėjau žiūrėdama į duris ir dvejojau, kaip pasielgti, ar turėčiau atrakinti jas? O gal laukti iki kol jis nueis? Ką pasirinkti- bėgti, ar susiremti su savo baimėmis?
Nedrąsiai atrakinau duris, nuleidusi rankas prie šonų stovėjau ir laukiau. Ko? Ir pati nežinau.
Justin: Užeinu, - durys priešais mane prasivėrė ir mūsų akys susitiko.
Minutėlę tarp mūsų stojo tylą, mes tiesiog stebeilijom vienas kitam į akis. Jo akyse įžvelgiau ilgesį ir negalėjau sulaikyti jausmo, kuris staiga užėmė mano širdį.
Aš: Justin…- mano balsas nutilo ir aš buvau pritraukta į jo glėbį.
Justin: Nieko nesakyk, - jaučiau jo pirštus glostančius mano plaukus,- prašau, pabūkim taip kelias minutes.
Apglėbiau jį ir įsikibau į jo marškinius. Jo kūno šiluma buvo tokia raminanti, jog maniau galėsianti stovėti štai šitaip visą amžinybę, tačiau niekas negali trūkti amžinai.
Justin: Mums reikia pasikalbėti,- atsitraukė ir nykščiu paglostė mano skruostą, - bet pirmiau baikime vakarieniauti, gerai?
Jis apsisuko ir išėjo, giliai įkvėpusi nusekiau jį. Grįžus prie stalo, rodos, niekas nekreipė dėmesio į mus. Jie toliau diskutavo savom temom, o mudu su Justin tylėjome. Neišvengsiu pokalbio su Justin, be to, pati noriu su juo pasikalbėti. Mūsų praeitis labai paini ir sudėtinga, o ateitis neaiški. Krūtinėje mano širdis vis dar plakė kaip pašėlusi, nepaisant to, prieš kiek laiko mudu stovėjome vienas kito glėbyje. Mano jausmai neišblėso, jie vis dar čia. Nebeesu pajėgi laikyti jų po užraktais.
---
Aš: Sėskis, - pasakiau sėsdamasi ant lovos.
Justin: Atsiprašau, - girdėjau skausmą jo balse.
Atsisukusi į jį pamačiau, jog jis net neįėjo į kambarį, jis stovėjo tarpdury ir žvelgė į sieną šalimais durų.
Aš: Ką turi omeny?
Justin: Tą naktį…-jis suspaudė kumščius, - ir ne vien tada. Aš nesilioviau tavęs skaudinęs. Nuo pat pradžių nesivaldžiau, nepaisiau tavo skausmo,- užsimerkęs giliai įkvėpė. - Aš toks esu. Sutvertas skaudinti.
Aš: Ne, Justin, ne, - atsistojau ir priėjus prie jo paėmiau jo sugniaužtą kumštį į savo delnus,- tai tiesiog tavo liga.
Justin: Liga, - ironiškai nusijuokė, - tokios ligos iš niekur neatsiranda. Kažkas turi tai paskatinti, mano atveju tai tiesiog prigimtis.
Aš: Nekalbėk taip.
Justin: Aš nenoriu tavęs įskaudinti.
Aš: Tu jau įskaudinai… - jis ištraukė savo ranką iš mano gniaužtų ir nuėjo atsisėsti ant lovos, o aš pasekiau jį.
Justin: Žinau… Todėl tu turi judėt pirmyn, pamiršk mane, - jo akys žibėjo, bet balsas buvo ramus.
Aš: Kaskart, kai manau, kad judu pirmyn, jog pamirštu tave, pamirštu mus, pamirštu tai ką mes turėjom- tu čia. Aš vis dar myliu tave ir aš bandžiau, patikėk manimi, aš taip stipriai bandžiau susitaikyti su viskuo, bet tik man pradėjus jaustis gerai, tu nekviestas pasirodai mano gyvenime… Taip kaip ir dabar… Aš buvau užgožusi savo jausmus, bet jausmai sugrįžo, taip kaip sugrįžta bangos. Mano jausmai trenkėsi į mane kaip bangos trenkiasi į uolas ir aš supratau, jog jie niekada nebuvo dingę. Aš negaliu tavęs pamiršti, negaliu apsimesti, kad tai niekada neįvyko, nes tai įvyko. Geri ir blogi momentai, jie įvyko ir aš nebegaliu apsimetinėti, jog tai niekis.
Justin: Todėl aš nebesirodysiu tau.
Aš: Tu apie reabilitaciją? - jis nustebęs atsisuko į mane.
Justin: Kas tau pasakė?
Aš: Tai tiesa? Tu tikrai užsidarysi į reabilitacijos centrą?
Justin: Nematau kitos išeities. Kad ir kaip bandau suvaldyti savo pykčio priepuolius, galiausiai pratrūkstu. Tai kenkia ne vien mano asmeniniam gyvenimui, bet ir karjerai. Tau bus saugiau be manęs. Ar Fredo tau apie tai pasakė?
Aš: Ar ruošeisi man pranešti?- jis nusuko žvilgsnį ir žvelgė į tolį.
Justin: Ar būtų buvęs skirtumas?
Aš: Žinoma būtų! - pirštais suėmiau jo smakrą ir vėl atsukau į save. - Tu negali tiesiog išeiti nepaaiškinęs kodėl, ypač tuomet, kai mes ir vėl kartu.
Justin:Ema, ar mes tikrai esame kartu? Ar galim būti kartu, jeigu aš tave skaudinu?
Aš: Mes tai ištversim, - jis delnu suėmė mano skruostą.
Justin: Tu man padėsi gyvendama toliau, kol aš būsiu ten,- uždėjau savąją ranką ant jojo.
Aš: Aš lauksiu tavęs.
Justin: Gali man atleisti viską? Pasakyk, ar atleidi?
Aš: Aš… - žodžiai užstrigo mano gerklėje.
Justin: Matai, - patraukė savo ranką, - tu negali man atleisti, negaliu leisti sau ir toliau tavęs skaudinti, todėl privalau išmokti kontroliuoti tai. Myliu tave, - jis pabučiavo mano kaktą ir atsistojęs išėjo iš kambario palikdamas mane vieną.
Tiek kartų meldžiau, jog jis paliktų mane, nebeieškotų, nebandytų manęs susigrąžinti, tai kodėl dabar, kai jis savo noru palieka mane, aš jaučiuosi taip lyg dusčiau? Noriu pabusti iš šio sapno, dėja, tai suknista realybė. Tačiau taip juk bus geriau, tiesa? Jis žino, kad jam reikia pagalbos ir jos siekia. Tai yra gerai. Mums viskas bus gerai.
Aš: Lauksiu tavęs, - sušnabždėjau, lyg užtvirtindama pažadą duotą jam.

-----------
Pabaiga