Kitas Gyvenimas

7. "Jis myli tave ir tu vis dar jo mažoji sesutė, kuriai reikia didvyrio."

"Pasakok. " sukikenau, kai pas man į kambarį įlėkė Emily.

"Atrodo mes susitaikėm."pasakė šiek tiek nusišypsodama.

"Prašyčiau visų smulkmenų." Griežtai pasakiau ir ji atsidususi pradėjo.

"Žodžiu, viskas buvo taip. Jis eilinį kartą manęs atsiprašė ir sakė, kad manęs labai pasiilgo. Manau, kad jis tikrai kalbėjo nuoširdžiai, bet... Nežinau... Aš atleidau jam ir dabar atrodo, kaip viskas gerai. Nors jis manė, kad mes vėl pora aš pasakiau, kad man reikia laiko ir, kad kol kas būtų geriau jei liktumėm draugais.

"Tai gal pasakysi, ką nors ?" Paklausė žiūrėdama į mane po kelių minučių tylos.

"Manau, kad gerai padarei." Pasakiau iš dalies nustebindama ne tik ją, bet ir save.

"Tu rimtai ?" Ji paklausė nepatikėdama.

"Ar tu abejoji savimi ?" Paklausiau pakeldama antakius.

"Ne, tiesiog.... mano draugės sakytų, kad esu kvaila jog taip padariau. " ji sunkiai atsiduso.

"Pati turi spręsti, kaip elgtis. Kiti už tave nenuspręs ir manau, kad tai, kaip pasielgei yra teisinga. Jei atleistum iš kart ir vėl grįžtum į santykius su juo, jis nesibaimintų kitą kartą elgtis taip pat, tačiau dabar, tegul pamąsto vaikinukas." Dėsčiau savo mintis, o Emily klausėsi.

"Žinai, aš tikrai džiaugiuosi, kad tu čia atvykai. Tu man jau dabar, kaip geriausia draugė, kurios niekada neturėjau." Ji pasakė šiek tiek pakeldama lūpų kampučius.

"Niekada neturėjai geriausios draugės? Bet aš maniau, kad..."

"Kad visas tas mūsų būrelis esame geriausi draugai ?" Paklausė ir aš linktelėjau." Taip ir yra. Mūsų būrelyje labai šaunūs žmonės, bet merginos niekada nebuvo tokios geros draugės, kad bent vieną iš jų vadinčiau geriausia drauge. Man patinka leisti laiką su jomis, bet aš nevisada su jomis jaučiuosi gerai. Tai gi..."

"Aš niekada neturėjau tikros geriausios draugės." pradėjau." Pirmoje klasėje buvo tokia mergina, kuri man ją atstojo. Žinai, kai geriausios draugės yra labai artimos ir panašiai, mes irgi tokios buvome. Kartu lakstydavom mokyklos kolidoriais, sedėdavom per pamokas, leisdavom laiką po pamokų, būreliuose, ruošdavom kartu pamokas ir panašiai. Lygiai taip pat, kartu patyrėm ir patyčias..." liūdnai šyptelėjau. " Po pirmos klasės ji perėjo į kitą mokyklą dėl to, o aš likau viena. Taip ir baigėsi mūsų draugystė."

"Dėl ko iš jūsų tyčiojosi ?" Pasidomėjo.

"Dėl visko. Išvaizdos, drabužių, mokymosi, visko... netgi dėl lipdukų, kuriuos ankščiau rinkdavau. " sukikenau prisiminusi.

"Ar tu rimtai ? Aš irgi juos rinkdavau, kai buvau mažesnė." Ji taip pat sukikeno.

" Jo, turėjau keturis pilnai perpildytus albumus. Kai dabar pagalvoju, tiek pinigų tam išleista. "

"Joo. Aš tai dar dabar kažkur galėčiau turbūt rasti juos." Sukikeno.

"O dieve, aš irgi. Spintelėje kažkurioje dar guli jie. " juokėmės.

"Pasiilgau vaikystės. Viskas buvo taip paprasta ir didžiausia bausmė buvo, kai tėvai liepdavo grįžti namo vakarais. Atrodydavo, kad būčiau galėjus pralakstyti lauke visą naktį." Pasakojau.

"Jo, man tas pats. Ankščiau su Louis buvome labai artimi. Vasaras pas močiutę leisdavome kartu tik su keliais kiemo draugais. Prisimenu kartą berniukas mane pastūmė ir aš nukritusi susižeidžiau kelią. Louis, kaip koks didvyris užsistojo mane prieš tą berniuką, o vėliau parvedė namo ir rūpinosi, kaip kokia porcelianine gėlyte. " šypsojosi prisiminus.

"Jūs ir dabar labai artimi. Bent jau taip atrodo. " ji papurtė galvą.

"Galbūt taip ir atrodo, bet jeigu ne bendri draugai, man atrodo, kad jis išvis manęs nepastebėtų... "

"Bet... kai mes vaikščiojom, tada prekybos centre ir panašiai... "

"Aš pasiilgstu jo, todėl naudojuosi proga, kai galiu." šyptelėjo. "Aš nieko nesakau, jis rūpinasi manimi, bet vistiek. Mes nesame tokie artimi, kaip anksčiau."

"Jis myli tave ir tai labai akivaizdu. Manau normalu, kad jūsų bendravimas pasikeitė, bent mano nuomone. Palyginti su mano ir sesės santykiais, tai jūsų išvis idealūs. "

"Galbūt tu teisi. Gal aš per daug tikiuosi. "

"Jis myli tave ir tu vis dar jo mažoji sesutė, kuriai reikia didvyrio." šyptelėjau jai.