6 taškai ant i

Pavasaris: pradžia ar pabaiga?

Niekada nieko labiau nenorėjau, kaip tik būti laiminga. Greitu metu išprotėsiu. Nepažadu, bet kartais tai atrodo taip akivaizdu, kad nekyla nei mažiausios abejonės. Nebetelpu savyje, o pastaruoju metu nuotaika vaivorykštės spalvomis mainosi. Ne ryškiomis, kaip norėtųsi, bet pridengtos lyg juodu kaspinu, kad per daug nedžiugintų. Emocijų jungiklis šokinėja tarp linksma ir liūdna kraštutinumų. Isteriškas juokas ir beprotiškas iš vidaus graužiantis pyktis signalizuoja, kad man sunku save suvaldyti. Seniau mokėjau džiaugtis, o dabar tenoriu kuo greičiau užaugti. Jau matau save sėdinčią patogiam autobuse į Vilnių... Deja, šiandien tai tik miražas. Aš ne autobuse ir ne pakeliui į savo laimę, aš sėdžiu savo kaime. Širdį apninka keistas įtarimas, jog dar ilgai teks sėdėti. Džiaugsmui kaskart lieka vis mažiau priežasčių. Atėjo pavasaris, na ir kas. Tai tik pavasaris... Nors žvelgiant iš kitos pusės, vienu pavasariu arčiau svajonės. Nors rodos visą amžinybę delsė iš žiemos gniaužtų laiku ištrūkti nesugebėjo. Gerai, kad anksčiau ar vėliau, bet visada ateina. Laikas, lėtai lyg balinis vėžlys pėdina. Negi neįmanoma paskubinti įvykių? Kodėl aš ne Jurgita, o tik vidurinis vaikas šeimoje? Viskas kažkaip ne laiku, per lėtai ir nevietoje. Nesijaučiu gerai, nes manau, kad esu kitokia – balta varna šeimoje. Įkvėpusi gaivaus pavasarinio oro kuriu ateities viziją: vieną gražų pavasarį aš ištrūksiu, išvyksiu iš čia, gal net su visam.

Einu. Tartum pirmą kartą, atsargiai, vėliau visiškai nesivaržydamas lyg vaikas be rūpesčių, plaukuose išdykauja vėjas. Šiandien pavydžiu jam jo nepriklausomybės, keliauti bet kur, pavaldus, tik sau, nebijantis kliūčių laimės kūdikis. Kad taip apsikeistume vietomis. Deja, iki vėjo laisvės man, kaip nuo Marijampolės iki Antarktidos. Man 14-iolika, apie laisvę galiu tik pasvajoti. Belieka pasitenkinti tik menkaverčiais trupiniais nuo suaugusiųjų gyvenimo stalo. Tie visažiniai nesiliauja kartoti „paauglystė sunkus metas". Nei velnio jie nežino, koks tai suknistai sunkus amžius. Niekas rimtai nevertina, elgiasi lyg vis dar būčiau vaikas: mama, mokytojai, tėtis, kuris kartais rodos jis išvis manęs nepastebi ar nesuranda man laiko. „Vaikai, ką jie supranta, ką protingo gali pasakyti"? Toks požiūris jau seniai užkniso! Kada visa tai pasibaigs? Ar toks tas gyvenimas? Dėl to nenoriu būti namuose, jie mane slegia. Šiandien ištrūkau ir nesvarbu, pusdieniui, valandai ar niekingam pusvalandžiui, kad tik ne namuose, kur sienos spaudžia. Man reikia erdvės, todėl jaučiu, kaip širdis kviečia į parką. Sėdint paskutinėje pamokoje supratau, privalau apmąstyti savo elgesį, reikia rasti būdą kaip išbristi iš šios slegiančios savijautos. Einant šalimais namų esančia alėja medžiai mane ramina, esu įpratusi stebėti jų galingus kamienus ir aukštai šakomis suaugusius su savo istorija šakų vainikus. Šioje alėjoje aš visuomet sutinkama svetingai. O labiausiai žavi – tyla. Išklausantys ir be jokių moralų, būtent to man ir reikia. Ir netgi pasibaigus medžių draugijai ir horizonte atsivėrus pievai vis dar jaučiu jų ošiantį palaikymą. Aukštai keldama kojas tartum gandras, brendu per šviežiai sužėlusią žolę. Gera matyti, jausti, užuosti pavasarį. Nusičiaudžiu, nes vėjo nešamas žalumos ir pirmųjų gėlių kvapas kutena nosį. Artėjantis šienligės sezonas ir įtampa dėl situacija namuose neužgožia silpnos vilties natos. Išsigalvoju. Pozityvūs niekai. Naivu tikėtis, kad bus geriau, turbūt geriau nebus niekuomet. Padangėje su paukščiais skraidantys neatsakyti klausimai užknisa: Kas laukia ateityje? Kokios perspektyvos? Smalsu: ar likimas nulemtas, suplanuotas? Ar galiu savo rankomis, protu ir širdimi įdomaus gyvenimo kelią nusitiesti? Juk vaikystėje plastilino pagalba galėjau nulipdyti, ką tik panorėjus, kodėl dabar taip sudėtinga kurti? Tada buvo paprasta, nesisukdo keistos mintys galvoje, o ir šeimoje vykstančios dramos manęs visiškai nejaudino. O dabar: nori, nenori esu viso to sūkuryje. Bet po ketverių metų manęs čia nebus, kaip viesulas išrūksiu gyventi savo gyvenimo vos tik sukaks 18-iolika. Konkrečios strategijos neturiu, nežinau, ką ir kaip veiksiu, žinau tik viena – beliko visai nedaug ir būsiu pakankamai suaugusi gyventi savarankiškai. Svajonė, būti laisva ir toli nuo čia, pagaliau išsipildys. Artėja 2000-ieji, o susijungus dviems lemtingiems skaičiams (18 -iolika ir 2000 -ieji) negali būti tik sutapimas. Tai ypatingas ženklas, lemsiantis netikėtumus, keliones, naujas draugystes ir visa tai kas ištinka aštuoniolikinius, nes jie po galais – laimingi šunsnukiai. Neteko nei iš vieno išgirsti skundo ar noro, sugrįžti atgal į keturioliktus savo gyvenimo metus. Kvailų nėra, niekas nenori atgal, kur vien tik pamokymai, suvaržymai ir prievarta paklusti kitų sukurtoms taisyklėms. Kartais, o gal net per dažnai, tas negalėjimas pasakyti nei žodžio, kai esi labiau baldas nei šeimos narys. Visada norėjau priešingai nei turėjau. Troškau būti savarankiška, tokia pat kaip Jurgita, mano sesuo, kuri elgiasi pagal savo širdies šauksmą. Ir aš girdžiu tylius šnabždesius, vos juntamos vibracijos leidžia suvokti, kad kai būsiu visai arti savo svajonės studijuoti žurnalistiką, išvyksiu į Vilnių ir apsistosiu pas Jurgitą, išsilaisvinsiu palikdama šiuos namus su visais, juose vykstančiais dramatiškais spektakliais. Nebylaus personažo rolė ne man, jėgų būti stebėtoju nebeturiu, tai ne mano, o jų gyvenimas, geriau man jame nedalyvauti, tegul jie vaidina tai ką pradėję.