6 taškai ant i

Popierine valia prieš velnio lašus

Šiandien visą dieną nebus progos susitikti su draugais. Suraukiu kaktą, papučiu lūpas, nes giliai viduje gimsta įtarimas, kad net iki aikštelės nebenueisiu. Gaila. Žinau, susirinks visi kartu, be abejonės bus ir Migelis. Žadėjome susitikti, dar vakar, kai grįžome šlapi lyg kurkučiai, sutarėme susitikti šiandien. Šnipštas. Pagalvos, kad aš melagė, kad nesilaikau duoto žodžio. Negaliu su tuo susitaikyti, nenoriu jo nuvilti. Galva nepriima informacijos, kad galiu susimauti jo akyse. Juk atostogos, turėčiau būti su draugais. Visi kartu, kaip vienas kumštis, veikti ką nors įdomaus. Man pikta, kad vietoje laiko kartu su chebra, teks darbuotis su šeima. Taip, suprantu – bendram labui... Dėl šeimos gerovės. Vardan bendro tikslo. Ir visos kitos svarbios priežastys. Bet krauti malkas į rietuves, vasarą žiemai, kai žiema, dar taip toli... o lauke toks nuostabus oras... Absurdas... Krauti malkas – ERZINA. Nervina. Biesina. Šiandien viskas be išimties trukdo mano planams. Prarasta diena, ne kitaip.
Plačiai atvertos malkinės durys girgždėjo judinamos vasarinio vėjo, o lengvas gūsis leido pajusti netoliese žydinčių gėlių ir neseniai sukapotų malkų kvapą. Mano mintys sukosi apie tą patį, apie neteisingą gyvenimą. Nesuprantu, tikrai, kodėl negaliu daryti tai kas patinka man? Kodėl negaliu būti ten kur noriu aš? Ar turiu kokių nors teisių šioje šeimoje? Nervas ima. Rrrr, negaliu, tuoj spiegsiu. Su didele jėga žiebusi malką ant rietuvės viršaus atsidūstu, nekenčiu šitos dienos. Kada gi sulauksiu kai viskas pasikeis? Nekenčiu šiandienos, nors jeigu ne žemuogės, būčiau nekentusi ir vakarykštės. Kaip seniai man įgriso tik būti, bet nieko neįtakoti. Ne dėl to, kad nenoriu, o todėl, gal negaliu, neturiu galios keisti padėties. Bet kai užaugsiu... na po poros metų tikrai. Viskas pasikeis. Jaučiu. Manęs čia nebus nei kvapo.
Kraunam malkas tyloje, tik kaimo gale skalijantys šunys pertraukia tylos viešpatavimą. Mama ir vėl nekalba su tėčiu. Matau, jam baisiai nesveika. Iš raudono tauro atvaizdu pagražinto pakelio išsitraukęs cigaretę, lėtai pasukioja filtrą ir prisidega. Drebančiomis rankomis deda ją tarp lūpų ir gilyn į plaučius traukdamas nuodingus dūmus sunkiai dūsauja. Nėra sveikatos, nes vakar jis ir vėl prisigėrė su Aloyzu. Nekenčiu to bjauraus diedo. Šlykštus suskretėlis, kaimo kandis, besidedantis tėčio draugu. Argi draugai taip daro? Svolačius, ne draugas. Juk matau – jis veda mano tėtį iš kelio. Dažniausiai būtent jo kalbų paveiktas, tėtis neatsilaiko pagundai. Anas kaip koks žaltys gundo, kaskart vis šlykštesniais melais įkalbinėja. O tėtis tiesiog nesugeba pasakyti to trumpo dviejų raidžių derinio. Ne kartą esu girdėjusi Aloyzą sakant tėčiui:
– Audriau, tai kas jau čia Tau pasidarys, kad išgersi vieną „čierkelę".
– Nenoriu, geriau nepradėsiu, – atsakydavo tėtis, nors visuomet balse girdėjosi daugiau neužtikrintumo, nei ryžto. O kaip norėčiau, kad šiuo atsakymu jis būtų tvirtas ir kategoriškas. Kad nukirstu kaip kirviu „ne" ištardamas. Deja.
Vakar juk panašus dialogas buvo, pati girdėjau, tėtis į pasiūlymą atsakė:
– Nenoriu, Aliau, dar šiandien reikalų bus. Va smagiai nulijo, reikia eiti pažiūrėti, kaip laukuose vaizdas. Turiu pažiūrėti ar derlius neprigėrė. Žinai, paskui apdujus ūpas dingsta. O ir Dana paskui pyksta. „Ėstis reikia kaskart" – atsako tėtis, – Nenoriu tų isterijų. Nusibodo tas pats per tą patį. Jėgų nebeturiu jau.
– Eik jau tik, bobos jis bijo. „Stuburą laikyk". Tai kas šeimoj vyras? Tu ar ji? Negi bobai leisi gyvenimą reguliuot? Duok į dūdą ir vsio. Tik nebūk po padu – pajuokos objektu tapsi. Jau Tu nepyk, Audreli, Tau kaip draugui pasakysiu, nuo dūšios: visas kaimas žino, kad ji tave „trucina". Balytienė sakė, kad tavo Dana tau į sriubą nuodų pila. Imk priešnuodžio, pamatysi, jokios „trucyznos" tavęs nepribaigs. Neužsileisk bobos ant sprando, sakau tau draugiškai, Audreli. Imk 100 gramų.
„Kas per šmeižtas! Kokia nesąmonė! Būčiau vyras, tai iškart tą Aloyzą „nukirsčiau nuo vaizdo". Iš karto į tuos papilkėjusius dantis kalčiau, kad visi po vieną išbirtų, o tas ilgai rinktų juos nuo žemės. Niekaip nesuprantu, kodėl tėtis tyli? Kodėl jis nesustabdo šito pusdurnio, juodinančio mano mamą, paistalų" – mąsčiau stovėdama už „Dirbtuvių" durų, nejučia gniauždama kumščius. Durys vasaromis visuomet buvo pravertos, kaip ir vakar, kai grįžusią nuo Alyvų kalno mama išsiuntė mane į rūsį, bulvių pietums atnešti. Išgirdusi, kad tėtis ten nevienas, trumpam stabtelėjau už durų, instinktyviai. Žvalgyba. Situacijos įvertinimas. Atsargumo dėlei. Juk mūsų rūsys, nebuvo tik rūsys maisto atsargoms: bulvėms, kopūstams, morkoms ir marinuotoms daržovėms laikyti. Namo rūsyje tėtis įsirengęs dirbtuves, (vadino „Dirbtuvėmis"), nuolat čia kažką meistraudavo. Tikėjausi, kad ir šįkart remontuoja sugedusias radijas, elektros variklius, motociklus ir dar ką nors. Daug ką moka ir daug darbų geba padaryti. Auksinės rankos – pasakytų ne vienas kaimo gyventojas. O taip, dažnai taip ir pasako. Deja, kaip bebūtų gaila, sako ir dar kai ką apie mano tėtį, baigdami posakį: „Auksinės rankos, bet popierinė valia". Dažnas žinodamas tai, už jo darbus buteliu atsiskaitydavo, o tėtis tokiam užmokesčiui niekada neprieštaravo. Žinoma mamai norėjosi, kad daugiau pinigų į namus parneštų, bet dažniau nei pinigus, kaimo vyrai parnešdavo namo mano tėtį. Geriau, kai parnešdavo, nei kai jis savomis jėgomis pareidavo.

Neatsispirdavo, neatsisakydavo, nesugebėjo atsiriboti nuo to prakeikto skysčio.Nekenčiu „šnapso". Suaugusi niekuomet jo negersiu. Jis žmones paverčia monstrais: deformuoja jų eiseną, perverčia pykčiu akis, ir paralyžiuoja liežuvį. Nenoriu būti tokia, niekada nebūsiu.Girdžiu Aloyzą, ir išlendu iš už durų. Tarp tvarkingai surinkuotų, eilėmis sukabintų raktų, bei kitų meistrui reikiamų įrankių, ant sienos kabojęs senas WEF'as uždainavo „Žalioj stotelėje". Išgirstu tėčio balsą pritariant:– Žali beržai jau moja, – stebiu, kaip Aloyzas pila į tėtės rankoje suspaustą stiklinę degtinę. Bėgančio skysčio garsą reiškė: „viena čierkele" šiandien niekas nesibaigs. Ant darbo stalo pora butelių alaus ir „bonkė šnapso", ant laikraščio padėtas karštai rūkytos skumbrės „šmotas". Bjauru. Iki skausmo pažįstamas vaizdelis. Liūdna ir pikta. Dar tik vidurdienis... Deja, nieko gero nenusimato. Nesakysiu mamai. Geriau lai nežino, kol kas. Nervai juk negeležiniai ir man jos gaila. Viliuosi, iki vakaro spės kokį kartą „nulūžti" ir vakarop „prasičiūkins", jeigu ne – vėl rietenos, dūžtantys stiklai, mamos ašaros ir kamputyje drebantis, tyliai verkiantis brolis. Ir vėl tas pats... bemiegė naktis laukia. Kurti, niekuomet nieko negirdintys kaimynai. Ryte tėtės atsiprašymai. Mamos ketinimai skirtis. Mūsų su broliu ašaros dėl kalbų, ką pasirinksime, tėtį ar mamą, su kuo gyvensime toliau. Ašaros, atsiprašymai, ašaros, beverčiai pažadai ir mamos paskutinė galimybė tėtei... iki kito karto. Ir vėl tik iki kito karto. Vėl ir vėl tas pats.Pririnkusi iš aruodo bulvių neužsibuvau ten nei minute ilgiau, nėra prasmės matyti tą patį spektaklį „n" kartų.Man tik labai gaila ir gėda. Labai gėda.... Kad mano tėtis yra pijokas. Darbštus. Be galo geras tėtis. Tėtis virstantis monstru, kai tik velnio lašai pasiskirsto jo venomis.