6 taškai ant i

Netikėtumas

„Suprantu, jog būti vienai negerai. Kartais vienatvė ir tos mintys mane žudo. Bet su Brigita bendrauti visiškai nenoriu. Dažnai moralizuoti mėgstanti, pastoviai su aiškinimais ką turiu ar ko negaliu daryti. Užknisa. Erzina, taip jog noriu spiegti. Nuolat spaudžia, tiesiog dusina mane, negi ji to nesupranta? O gal tyčia taip elgiasi? Kartais man atrodo, jog mes geriausios draugės tik dėl saugumo. Nes jeigu būtume priešės, tai būtume žiauriausios, kokios tik įmanoma. Tiek jos paslapčių žinau, tad jeigu tik norėčiau ji visą vasarą negalėtų išeiti iš namų. Jos „kusinimas" elgtis prieš mano valią, verčia mane jaustis baile. Iš tikrųjų perlipti per save nelengva. Kieme telkšančią balą peršokti paprasčiau. Patogiau užsidėti geležinę kaukę tuomet niekas nemato veido. Šaltumas padeda atbaidyti įkyrius žmones, veikia, kaip mėšlas (apeina juk ne todėl, kad bijo, o todėl, kad smirda). Tebunie būsiu ta mėšlo krūva. Tegul šaltumas veikia kaip dvokas, atbaidantis ir sukuriantis apsauginį atstumą. Iki kol galėsiu, vėl norėsiu bendrauti su išore. Jaučiuosi kitokia. Gal labiau subrendusi. O gal suaugau? Rasti jėgų tuštiems plepalams ir kvailiems juokeliams nelengva. Palikit visi mane ramybėje! Tebūnie taip, kaip noriu aš". – parašiau lyg kodą, pilną vilties ir tikėjimo, nes laikantis atstumo pasijusiu geriau. Juk ir šunys patys savo žaizdas išsilaižo. Tikiu ir aš pamiršiu. Viską pamiršiu. Dar kažką norėjusi į savo dienoraščio puslapius užrašyti, staiga viską pamiršau. Atrodo mano norai pradėjo pildytis. Užvertusi dienoraštį pagalvojau: kartais tereikia panorėti.

Pakvietė mama. Skubėdama išrūšiuoti ant stalo išbertus stiklainių dangtelius paprašė manęs paslaugos. Išsiuntė mane pas tetą parnešti kažkokį molinį ąsotį. Kam jis jai reikalingas man buvo neįdomu, žinojau tik viena, nepaklusti negalėjau. Išėjau be entuziazmo. „Nori–nenori–reikia" žinojau tai ir pėdinau koją už kojos dėdama. Galva buvo tuščia, tarsi ta puodynė, kurios ėjau parnešti. Eidama pagrindinio kelio šalikele spardžiau mano kelyje pasitaikiusius akmenėlius. Visai nenuostabu, kad visų mano batų priekiai „nubalnoti". „Gerai, kad mama nemato, o tai gaučiau pylos" – pagalvojau ir nuspyriau visai nemažą akmenį į griovį. Artėdama prie iš tolo geltonuojančio Kintų vasarnamio pamačiau, Migelio tėvų automobilį įriedant į kiemą. Iš jaudulio mane supykino. Viduriai apsivertė ratu, o širdis lyg traktorius burgzt pradėjo. Iš lėto artinausi link jų namo. Automobiliui sustojus iš jo galo stryktelėjo Jis. Keistas sutapimas, jis pažvelgė tiesiai į kelią. Stovėdama šalikelėje pasimečiau. Suglumau, pajutau, kaip į apdaužytų batų kulną įkrito širdis. Kai tik tuomet jis žvilgtelėjo ir kilstelėjęs ranką pasisveikino. Ar aš sapnuoju? Apsidariau. Supratau, rankos mostas buvo skirtas man. Užkaito žandai. Delnais uždengusi juos nustebau, kokie jie karšti, lyg kokie nuo ugnies ką tik nuimti šašlykai. Dėl raudona šviesa užsidegusių skruostų persmelkė gėda. Norėjau nepastebėta pasprukti. Tekina. Namo. Lyg ką tik būtų įvykę kažkas nedoro. Raminau save, jog tai nenusikaltimas. Negalėjau pakęsti savęs. Kaip kokia durnelė, kaskart išraustanti lyg burokas. Nekenčiu...

Pamiršau tetą ir mamos pavestą darbą. Viską, viską pamiršau, galėjau tik bėgti ir kuo toliau nuo jo, nuo savo jausmų jam. Tarsi varžybose su savimi bėgau, bet jausmai buvo greitesni.

Tos rudos akys sekė iš paskos: čia pralenkdamos vėją, čia šmėkšiojančios tarp pakelėje stovinčių medžių, tarp lapų, žaismingai šokdamos su saulės spinduliais. Miške pasiklydusio grybautojo žvilgsniui ieškodamos išėjimo, sekė mane iki pat namų. Ąsotį parnešė brolis, nes turbūt aš negrįžau per ilgai, mama negalėjo laukti.

Iš dienoraščio puslapio, jis rudomis akimis žvelgia. Iškart atpažinau. Atvertusi naują lapą žvelgiau į atsiveriantį baltumą. Niekuo taip nepasitikiu, tik šiuo nebyliu nuodėmklausiu. Minčių verpetai išraizgyti iš didelio kamuolio, tvarkingai pagal sugebėjimą rikiuojami į eilutes. Įsivaizduojamos ir tikros nuodėmės, nuoskaudų akmenys, maži vilčių trupiniai – visa tai galėjo sutilpti tik baltuose sąsiuvinio „Diary" lapuose. Mano auditorija – Jis. Nekamantinėja klausimais. Draugės... jos per daug klausinėja. Klausimai man nepatinka. Ypač tie, į kuriuos nežinau atsakymų. Aš privalau žinoti atsakymus, juk namų darbus ruošiu. Šis atvejis kitoks. "Ech, dienorašti, Tau labiau, nei bet kuriai draugei papasakoti noriu, galiu ir parašysiu. Juk žinai, rašyti man patinka. Lietuvių kalbos mokytoja sako, taip pasireiškia mano kūrybinis mąstymas. Galbūt gerbiu už palaikymą, nors manau iki strategijų sudarinėjimo man dar toli. Maždaug toks atstumas, kaip nuo mano kaimo iki Antarktidos.

Dienorašti, tau galiu būti atvira „iki negalėjimo". Juk mudu sutarę: tavo puslapiuose galioja demokratija. O dar čia galiu keiktis... ir niekam tas nerūpi, niekas negėdins ir nepriekaištaus. Į tave sudėtos mintys ir svajonės. Praeitais metais parašiau penketą dienoraščių, gėlėmis primargintomis paraštėmis, įklijuotomis iš žurnalų iškirptomis dainininkų nuotraukomis. Mano šeštasis dienorašti. Juk žinau saugosiu tave. Ant sienos pritvirtintoje knygų lentynoje, su ant viršaus tvarkingai susodintomis vaikystės lėlėmis, kruopščiai saugosiu. Lėlės lyg sargai stebi, jog niekas nesikėsintų sužinoti didžiausias mano paslaptis. Tėčio rankų darbo lentyna ypatinga. Šiek tiek platesnė už standartinę, puikiai pasitarnauja kaip slėptuvė. Atstūmus visą knygų eilę, čia atsiranda slapta erdvė, talpinanti prirašytus dienoraščius ir kitus brangius niekučius, kurių negalėjo matyti šeimos narių akys. Būdavo ten ir vienas kitas nuo brolio slepiamas saldainis. Dažniausiai pamirštas ir pasenęs... bet ai tegul dar būna. Užsisvajojau, o kaip gera būtų pasislėpti toje erdvėje. Deja....

Ant sienos išrikiuotos įrėmintos padėkos, mokykloje įteikti pagyrimo raštai kabėjo. Seniai norėjau juos nukabinti, bet nedrįsau dėl mamos. Ji mėgdavo rodyti juos visiems į svečius užsukusiems žmonėms. Žinau, didžiavosi manimi. Niekuomet nedžiūgaudavau dėl to, maniau kuklumas puošia mane. O gal bijojau, kad nukristų nematoma aureolė. Brolis sakydavo: –„Tave myli labiau, Tu pas mus šventoji – geras įvaizdis". Nemėgdavo, kai mama paversdavo mane jo autoritetu, mokė jį lygiuotis į mane: tinkamai laikyti rašiklį (dešinėje) rankoje, ir kruopščiau atlikti užduotus namų darbus, tvarkingai dėvėti ir tausoti drabužius, dar daug kitų dalykėlių nurodydavo, kuriuose buvau pranašesnė.

Aš ne pranašesnė. O kam konkuruoti? Kam lenktyniauti? Kam viso to reikia? Ar negali kiekvienas būti toks, koks yra? Nejaugi norint, kad tave pamiltų, Tu turi būti kuo nors kitu? Atsakyk man, Dienorašti. Tylėk, tik tiek ir sugebi... štai tavo pranašumas".