6 taškai ant i

Nemiegoti - nesapnuoti

Mane neramino mintis, kodėl tėčio vis dar nėra nėra namuose, juk jau pakankamai vėlu. Tokios aplinkybės nežadėjo nieko gero. Už lango pradėjo žaibuoti ir žiūrint į šį reginį galėjau kirsti lažybų, kad tai tęsis visą naktį. Tas faktas, kad tai pirmasis pavasarinis griaustinis šiemet turėjo mane nudžiuginti, nes mūsuose gajus įsitikinimas, kad nugriaudėjus pirmai perkūnijai, galima maudytis atviruose tvenkiniuose. Taigi teoriškai nuo rytoj galima skelbti maudynių sezono atidarymą. Nors asmeniškai man tai nesvarbu, aš bet kokiu atveju upėje maudausi tuomet kai vanduo pakankamai sušyla, o ne dėl perkūno leidimo. Vis dar jaučiuosi pikta, šiek tiek išsekus ir kalta dėl pokalbio su Brigita. Gal aš jai vistik buvau per žiauri? Net neabejoju, ji supyko, taigi manęs lauks savotiška keršto akcija. Esu tam pasiruošusi. Kas įvyko nebepakeisi, pykau ant jos, ant savęs, pykdė viskas ir visi aplinkui. Jeigu prieš metus mane džiugino gėlės, pavasaris, žaibavimas, tai dabar visi šie paprasti dalykai, nepaliko nei mažiausio įspūdžio. Net ir girdint pirmąją perkūniją jaučiausi apatiška stipriai išbudintam pavasariui. Neturėjau priežasties laukti šio pavasario, net ir spausdama iš savęs jausmą, nieko ypatingo apart eilinio pavasario nemačiau.

Erzinantys lietaus lašai vis greičiau barbeno į skardinę palangę, nejutau skirtumo tarp pirmo griaustinio ir mano viduje besidaužančios širdies.

Gal esu šiek tiek išsiblaškiusi, bet nepamenu, ar šiemet taip baisiai žaibavo. Daug ko nepamenu, o kai ką vis dar norisi pamiršti, o pavyksta tik priešingai. Galiu galvoti tik apie jį šalia savęs.

Griaustinis grasino baugindamas dažnėjančiais intervalais, nejaugi jis mane bara, minutę pagalvojau, tik niekaip neįžvelgiau savo kaltės. Numojau ranka gulėdama lovoje. Nesvarbu... Šiandien aš nieko nebijau, galėčiau drąsiai sutikti savo likimą, akis į akį, kaip visi suaugę žmonės.

Bet tuomet nesulaukčiau 18-iolikos sudvejojau žvelgdama pro vis dar pravirą langą, neužtrauktomis užuolaidomis. Idealios aplinkybės atsitikti tam, kas padarytų mano kančioms galą. Gal trenkęs į mane žaibas padarytų man tokią paslaugėlę, taip išspręsdamas nesąmones namuose ir su Migeliu susijusius reikalus. Tai tik spėjimas. Negaliu žinoti ir įsisiūbuojant žaibo kirčiams, mintyse provokavau audrą, vis labiau įsijausdama į aukos rolę. Juokas ima iš tokio griaustinio. Sakau – nebaisu. Mano širdis ir ta plaka garsiau, ironizavau. Ką jis čia bando savo grumenimais įrodyti? Parodyk ką gali! Mintyse šaukiau. Gamtos jėgos mano provokacijoms nepasiduoda. O man vis dar nepavyksta užmigti. Niekaip nepavyksta ištuštinti galvos nuo minčių. Bandau pailsėti, bet trapus, pavogtas miegas – neišeitis. Pabandyk Tu užmigti, jeigu galvoje kirba priekaištas kodėl neišdrįsau nueiti ir pamatyti jo. O jeigu rytoj anksti iš ryto jis išvyks? Grįžusi po pamokų jo nebeišvysiu. Gal geriau praleisti pamokas? Ne, aš juk neišdrįsčiau.

Nusikamavusi užsnūdau, kai netoliese trinktelėjęs griaustinis akimirksniu išblaškė visas pastangas pamiegoti. Ech, na ir gerai, vis tiek toks miegas – nemiegas.

Aprimsta, grimztu į sapną, kuriame žaibais nušviestas Migelio veidas, tos rudos valiūkiškos akys neduoda ramybės. Jis taip arti manęs, kad galėčiau suskaičiuoti blyškias šalia nosies esančias strazdanas. Įkvėpus oro vieną akimirką sustingau, rodos užuodžiu jo kvapą. Gėrėdamasi švelniu kūno įdegiu, ir saulės nušviesintais pusilgiais plaukais nesuprantu ar tai vis dar sapnas. Ar jo akys, ar žvaigždės man žadėjo šviesti per visą naktį. Rimstu su viltimi, kad sapnuose jį dar susitiksiu. Nes tik jis aršiau nei šis juokingas perkūnas, sudrebino mano pasaulio pagrindus iš esmės.