6 taškai ant i

Krepšinis

Paskutinis gegužės šeštadienis. Jau gerokai po pietų į kaimą atvykęs Migelis, pasirodė kaimo krepšinio aikštelėje. Negi keisi pernai vasaros įpročius jeigu esi įpratęs taip, o ne kitaip.

Šiltais pavasariais ir karštomis vasaromis, šalia pradinės kaimo mokyklos esanti krepšinio aikštelė, buvo traukos centras. Visas kaimo jaunimas, ar bent jau didžioji dauguma būdavo būtent čia, ir niekam nebuvo keista. Sakyčiau pakankamai patogu: tėvams surasti vaikus laukan išėjusius nuo ankstyvo ryto. Čia visuomet būdavo visa mano kaimo šutvė, draugai, priešai, „uikės" ir draugijos ieškantys atostogauti atvykę „miesčionys".

– Priviet, chebryte – pusiau rusiškai pasisveikino Migelis. Dar pernai Migelio kalboje pastebėjau vieną kitą rusišką žodį. Keista. Jų šeimai įsigijus vasarnamį mūsų kaime, sklido kalbos, jog Migelio tėvas turi itališko kraujo ir yra karšto būdo. O senelis tikrų tikriausias italas, jo garbei tėvai Migeliui vardą davė. Vis dar lieka neaišku, jeigu Migelis šiek tiek italas, šiek tiek lietuvis, tai kodėl jis taip mėgsta rusiškus priežodžius, nesupratau. Gal ten tame jo Joniškyje rusiškai kalbama? Kalba jis nedaug, keistokai, bet visa kita, kas susiję su juo nepriekaištinga.

Grupelė kaimo padaužų, jau gerą pusdienį trynėsi ant aikštelės pašonėje esančių lygiagrečių, susižvalgę mostelėjo rankomis pasisveikindami. Tingus lyg beždžionė vienas šūktelėjo:

– Zdarova. Ką gi mes čia matom – Migelito atvažiavo, kaip Tu čia?

Tas išsišiėpė džiaugsmu:

– Vsio. Man jau „holidays". Pamirškim „šūlę"! Visą vasarą čia būsiu, „happy days for you", – išdavė paslaptį. Pasijutau keistai. Nudžiugau, bet nenorėjau, kad kas nors tai pastebėtų.

– Sumesim „kašiukę"? – paklausė „Ryžikas" tysodamas ant žolės. Tarp dantų įsikandęs smilgą atrodė apgailėtinai, nors vaidino „kietą". Man į jį žiūrint kas kart susukdavo vidurius – jis toks atgrasus tipas.

– davai, galim „Chicago Bulls" stiliuku pavaryt, – pamojęs ranka šutvei sutiko Migelis. Pamenu ir tai, kad jis buvo aistringas „Chicago Bulls" komandos fanas. Nereikia prisiminti. Net nepažįstant jo, apie tai bylojo jo kepurė, rūbai su „raudono buliuko" ženklais. Ant aikštelės asfalto dangos pernai vasarą pieštas, nenusitrynęs šios komandos simbolis, Migelio iniciatyva, specialiais dažais nupieštas kaimo bernų. Stebėjome tuomet susitelkimą jų akyse. Susitelkę bendram tikslui dirbo iki vėlumos. Mūsų su Brigita ir Luka į šį reikalą nepriėmė, nors tiesa pasakius, net ir nežinau, ar mes būtume galėję prisidėti. Nelabai į bendrus reikalus tuomet bernai merginas įtraukdavo. Buvome stebėtojos, kaip sakant, galutinio rezultato vertintojos. Tiesa pasakius, darbas nebuvo tobulas, toli gražu, bet tenka pripažinti – padirbėta neblogai. Jeigu šiemet nuspręs atnaujinti, šiek tiek išblukusį meno šedevrą, gal įgausime pasitikėjimo ir galėsime dirbti išvien su jais. „Ech, tie bernai, su jais visada tik nesąmonės" – mėgdavo kartoti Brigita. Negaliu jai nepritarti, kaip pavyzdys, Andrius, nuolat spoksantis į mane, kaip koks mėmė iš klasės galo. Su bernais vyksta nesąmonės, bet vis tik kartais Brigita labai kategoriška šiuo klausimu. Šyptelėjau, nes ji turi keistą bruožą, vos tik pagalvojus, arba pamėjus ją, neužilgo pasirodo. Tartum nuojauta, na, štai ir dabar matau ją pasirodant iš už mokyklos pastato kampo. Plačiai besišypsanti man ir prieš 10 minučių atėjusiai Lukai, dideliais žingsniais artėjo link mūsų. Vaikinų būriui metė abejingą žvilgsnį, žinoma, juk jie ją „užknisa".

– Sveikos, – ištarė. Štai ir vėl kartu, tryse. Jau pora dienų nesimatėm. Dėl praeito pokalbio nepatogiai jaučiausi prieš Brigitą. Ai, juk ne pirmas kartas. Nusijuokiau mintyse. Kaip nors išgyvensiu.

Choru su Luka atsakėme:

– Labas, atsinešei gumą? – paklausė Luka. Mes nuolatos ją šokinėdavome iš nuobodulio.