church [✔️]

34. hopeless

"gimme those eyes, its easy to forgive"
•

- Neturėjau omeny, kad tu kalė. Sakiau, kad elgiesi kaip kalė. Bet žinai, daryk ką nori.

- Kodėl tu elgiesi... taip, - pakratau galvą. - Lyg būčiau niekas tau.

- O ar tu esi kažkas? O dabar ruoškis jeigu nori spėti į tą sušiktą vakarėlį.

- Ar viskas dėl to, kad tu dėl kažko stresuoji? Jei...

- Ar tu kažkada nustoji kalbėti? - nutraukia mane Mitchel aiškiai susierzinęs. - Rimtai, ar būtina visko visada klausinėti? - piktai prunkšteli jis.

- Kodėl tu tokių silpnų nervų? - atkertu sukryžiuodama rankas sau ant krūtinės.

- Nes tu tampai mano nervus, - atšauna jis susiimdamas už smilkinių.

- Tada kodėl aš čia, Mitchel? - ir vėl paklausiu pakratydama galvą. Jis atsidūsta ir išleidžia labiausiai susierzinusį juoką kokį tik esu girdėjusi. Šiuo metu jis mane siutina. Negaliu pakęsti jo nuotaikų kaitų. - Nagi, Mitchel? Jeigu aš taip tave erzinu, kodėl sušiktai mane čia atsivežei?

- Tu ir vėl, - jis pavarto akis gulėdamas lovoje. - Kodėl tu privalai kiekvieną sekundę užpildyti žodžiais? Tiesiog mėgaukis tyla, po velniais.

- Aš tik bandau tave suprasti ir pažinti, - tariu po minutės tylos.

Jis išleidžia dar vieną atodūsį. Tarp mūsų ir vėl stoja tyla pilna įtampos ir pykčio. Mielai jam trenkčiau.

- Tai ir yra problema, - taria jis pažiūrėdamas man į akis. Pajuntu pažįstamą jausmą akių kampučiuose. Ne, jis, tai nėra verta to. - Mes, - jis parodo kabutes. - Nesam kažkas. Tai ką mes darom yra pramoga ir man nereikia, kad tu stengtumeis paversti tai kuom nors daugiau. Maniau, kad supratai tai.

- Gerai, bet tau nereikia elgtis su manimi taip bjauriai. Būti draugais irgi nėra nieko blogo.

- Viskas yra blogai su buvimu draugais, - atšauna jis.

Jaučiuosi lyg kalbėčiau su siena. Viskas ką jam pasakau, grįžta pas mane. Jis taip mane siutina ir skaudina, nors to nenoriu ir tam priešinuos. Kai viskas būna gerai nors trumpam, staiga jam kažkas pasidaro ir aš ir vėl gaunu per veidą. Nebesistengiu su juo kalbėtis ir užsidarau vonios kambaryje.

Atsuku duše karštą vandenį ir spoksau į savo atvaizdą veidrody, kol per garus nieko nebematau.

Įlipu į dušo kabiną ir leidžiu karštam vandeniui deginti mano odą. Nusivalau kelias išsprūdusias ašaras, stengiuosi verkti tyliai, kad Mitchel negirdėtų. Vis braukiu ašaras, kol jos pasidaro nebesustabdomos. Kas jeigu nesugebėsiu sustoti?

Gal tiesiog turėčiau važiuoti namo? Jis nenori manęs čia, aš tik švaistau laiką.

Giliai įkvėpiu, įkvėpimas virpinamas kukčiojimo. Staiga pajuntu dvi rankas iš nugaros apsivijančias mano liemenį. Mitchel prisitraukia mane prie savęs ir padeda savo smakrą man ant peties.

- Aš atsiprašau, - tyliai taria jis prie pat mano ausies.

Linkteliu. Jo rankos nusileidžia ant mano klubų ir jis atsuka mane į save. Stengiuosi paslėpti tai, kad vis dar verkiu, bet jis pastebi mano raudonas akis.

Man taip gėda. Niekada nenorėjau, kad jis pamatytų mane tokią.

Mitchel pradeda braukti ašaras nuo mano skruostų, o tai beprasmiška, nes mano veidas vistiek vis šlampa nuo dušo vandens.

- Baik, - taria jis linksmesniu balsu. - Tavo kūne 70% vandens, dabar turbūt liko tik 40%.

- Ačiū, - nusijuokiu šniurkštelėdama nosimi, jis šypsosi žiūrėdamas man į akis.

- Tu karšta, kai pyksti, - sušnabžda jis pasilenkdamas prie mano ausies.

Sukandu savo apatinę lūpą ir apsiviju rankomis jo kaklą.

Koks skirtumas, kas buvo. Jis atsiprašė.