church [✔️]

62. ozone

"she told me she love but i do not deserve your love, the same person that i need is the one that i'm running from, i don't know why"
•

Pabeldžiu į duris ir nekantriai laukiu kol jas kažkas atidarys.

- Maddi, tai labai bloga mintis, - jau šimtąjį kartą kartoja Vienna man už nugaros, pakratau galvą mintyse liepdama jai nutilti.

Atvažiavom iki Clinton namų. Aš nežinau kas man darosi.

- Maddi? - Christian švelniai nusišypso pamatęs mane, už jo stovi Clinton.

- Kur Mitchel? - paklausiu sunkiai nurydama seiles.

- Jis blogai jaučiasi, - taria Clinton ranka perbraukdamas sau per plaukus, Christian liūdnai į mane pasižiūri.

- Gerai, leisk man jį pamatyti, - prasibraunu pro juos ir pradedu lipti laiptais į viršų.

- Maddi! - dar girdžiu rėkiant Vienna. - Maddi, ateik čia!

Atidarau kambario duris, pirmiausia pamatau Dakota, o tada nuo jos atsitraukiantį Mitchel.

Tik dabar suprantu, kodėl Vienna mane pavadino "numylėtine". Gal jis ir praleidžia daug laiko su manimi, bet bet kada mano vietoje gali atsirasti kažkas kitas.

- Atsiprašau, - išspaudžiu ir uždarau duris.

Nesuprantu kas darosi. Suprantu tik tiek, kad žinoti buvo lengviau nei kažką tokio pamatyti. Susiemu už smilkinių ir giliai įkvėpiu. Lėtai nusileidžiu laiptais žemyn, man sukasi galva.

- Maddi, - pradeda Christian.

- Viskas gerai, - pakratau galvą. - Jis gali daryti ką tik nori.

Išspaudžiu šypseną, manyje kažkas lyg įtrūksta.

Išgirdusi triukšmą ant laiptų atsisuku ir pamatau Mitchel, jis žiūri į mane.

- Maddi, - tyliai taria. - Galim pasikalbėti?

- Žinoma, - linkteliu pasijudindama iš vietos. Jis eina į lauką, žengiu paskui jį.

Stovym tyloje, Mitchel išsitraukia cigaretę. Jis atrodo susierzinęs, jaučiuosi blogai. Po kelių iškvėpimų jis atrodo pasiruošęs kalbėti.

- Kodėl atvažiavai čia? Sakiau, kad turiu reikalų.

- Atsiprašau, - burbteliu sunerdama rankas sau ant krūtinės.

- Tau šalta? - paklausia jis, pakratau galvą. - Kaip jautiesi?

- Šūdinai, - atšaunu užversdama akis. - Kodėl man tiesiog nepasakei, kad esi su mergina?

- Gal man rūpi tavo jausmai, - jis trūkteli pečiais.

- Ar tu bent žinai kokie tie mano jausmai? - noriu nusijuokti. Garsiai ir pašaipiai.

- Ne. Bet mes visi kažką jaučiam, tiesa? - jis žiūrėdamas man į akis priglaudžia cigaretę sau prie lūpų.

- Aš turiu tau tiek daug meilės, Mitchel, - garsiai šitie žodžiai suskamba gražiai, lyg taip ir turėtų būti. Mano galvoje jie sukosi per ilgai.

- Aš nenusipelniau tavo meilės, Maddi. Aš padariau daug klaidų, nenoriu, kad tu būtum viena iš jų. Tu nusipelnei geresnio už mane.

- Rimtai? Aš nesuprantu, - mano akyse pradeda kauptis ašaros, net nesistengiu jų suvaldyti. - Kodėl tu taip su manimi elgiesi kiekvieną sušiktą kartą? Sakai, kad nusipelniau geresnio už tave, bet tu net nesistengi būti geresniu. Kodėl elgiesi taip su savimi, manimi? Ką tu man jauti, Mitchel?

- Aš irgi tave myliu, Maddi, - atsako jis ramiu balso tonu. - Man nereikia tavęs kai tavęs nematau. Kai pamatau tave, žinau, kad galim pradėti nuo ten kur baigėm praeitą kartą. Kai tu dingsti, aš vėl lieku tik su savimi. Visiškai negalvodamas apie tave galiu daryti ką tik noriu. Galiu gyventi ir be tavęs.

- Tavo problema yra tavo galvoje, Mitchel, - pakratau galvą. - Aš žinau kokiam šūde tu sėdi. Tu tikriausiai ir dabar apsvaigęs.

- Ir tu dėl to kalta, - atšauna jis piktai į mane pasižiūrėdamas. - Išeik. Nebedaryk to sau.

- Maddi, - atsisuku ir pamatau Vienna. - Einam iš čia, prašau.

Žiūriu į Mitchel, tada atsisuku į Vienna. Sunkiai nuryju seiles ir pradedu eiti paskui ją, karts nuo karto atsisuku į jį.

Mitchel stovi vietoj spoksodamas į niekur.

•••

Vienna ištraukia iš mano rankų vyno butelį ir paduoda man vandens. Pavartau akis ir atsirėmiu į lovos atlošą.

- Merginos, nieko netrūksta? - paklausia mama akivaizdžiai stengdamasi ignoruoti mano raudonas akis.

- Ne, viskas gerai, - nusišypso Vienna. - Nieko netrūksta, ačiū.

Mama linkteli ir uždaro kambario duris, užsidengiu veidą delnais. Sukukčioju, Vienna atsidūsta užgriūdama ant manęs.

- Aš nesuprantu. Pasakiau jam kaip jaučiuosi, jis atsakė tuo pačiu, tada liepė man išeiti ir tikriausiai grįžo pas ją, - per ašaras nieko nebematau, Vienna pradeda žaist su mano plaukais.

- Ir tegul eina jis šikt. Sušiktas asilas.

- Kodėl aš nieko tau nepasakiau iš pat pradžių? - atsidūstu. - Būtum atkalbėjusi mane nuo to šūdo.

- Koks skirtumas, kas būtų. Viskas jau įvyko, Maddi. Jis pasakė, kad myli tave.

- Aš netikiu juom, - sumurmu. - Nors... mes abu to nesakėm, bet tikriausiai žinojom, tiesa?

Vienna išsitraukia iš savo rankinės mažą degtinės buteliuką ir paduoda jį man. Pakratau galvą.

- Eime miegoti? - pasiūlo ji apsikabindama mane, gūžteliu.

Vistiek sapnuosiu jį.